Septynerius metus šalį valdžiusių vyriausybių ašis – socialdemokratai – po šių Seimo rinkimų gali turėti panašaus dydžio frakciją, kaip ir 2004-taisiais. Tada jie gavo 20 vietų, o šiandien, po pirmo turo, susižėrė 13 mandatų. Greičiausiai vėl gaus ne mažiau kaip 20. Tai tikrai nepanašu į triuškinamą pralaimėjimą, jei skaičiuosime ne antipatijomis, o skaičiais.
Vietų Seime pasiskirstymas socdemams šįkart nepalankus pirmiausia todėl, kad už borto liko dvi jų satelitinės partijos, galėjusios gerokai padidinti ekskomunistų politinį svorį – valstiečiai liaudininkai ir socialliberalai.
Kaip tyčia prie šios nesėkmės ties 5 proc. patekimo į Seimą riba prisidėjo ir kiek netikėta dviguba liberalų sėkmė. Dviejų liberalų partijų patekimas į Seimą kartu su NS ir LVLS pralaimėjimu sujaukė kortas socialdemokratams, nes iš jų buvusių valdžios partnerių liberalcentristai bene vieninteliai gali nesunkiai nudreifuoti pas konservatorius, ypač jei derintų savo pozicijas su Liberalų sąjūdžiu.
Vis dėlto nepamirškime, kad iš partijų, valdžiusių per praėjusią Seimo kadenciją, ir „darbiečiai“, ir liberalcentristai į Seimą šįmet pateko. Savo ruožtu o rinkimuose pirmą vietą dabar laimintys konservatoriai gana ilgą laiką rėmė Gedimino Kirkilo vyriausybę. O partija „Tvarka ir teisingumas“, visą kadenciją išlaikiusi opozicinį statusą, po šių rinkimų ne kažin kiek tepadidino savo politinį svorį.
Maža to, šio sezono naujadaras – Arūno Valinsko prisikėlėjai – dalyvavo rinkimuose griežtai oponuodami ir atsiribodami ne nuo socdemų valdžios, o nuo opozicinės Rolando Pakso partijos. Todėl negalime balsų už A. Valinską laikyti balsais prieš valdžią.
Ar TPP rinkėjai balsavo už naujoves, už permainas? Galbūt. Tačiau per ankstesnius rinkimus panašiais sumetimais balsavusių žmonių lūkesčiai visuomet padėdavo atvesti į valdžią LSDP. Juk ankstesni naujadarai – Naujoji sąjunga ir Darbo partija – galiausiai prisišliedavo prie valdančiųjų socdemų. Kodėl turėtume manyti, kad Tautos prisikėlimo partijos rinkėjai šitam scenarijui griežtai nepritartų?
Prieš rinkimus „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys minėjo, kad TPP rinkėjų antras pasirinkimas (už ką balsuotų, jei ne už TPP) daugiausia balsų būtų atnešęs „tvarkiečiams“, „darbiečiams“, valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams. Iš keturių minėtų politinių jėgų tik viena – TT – gali būti pagrįstai priešinama socdemams. Tad ar galime kalbėti apie ryžtingą protestą prieš buvusią valdžią tų, kurie balsavo už A. Valinską? Vargu bau.
Ką visa šitai liudija? Pirmiausia – kad parlamentinėmis buvusių bei šįmet tapusių partijų nuostatos ir tarpusavio santykiai yra per daug sujaukti, neaiškūs ir konjunktūriniai, kad būtų galima drąsiai tvirtinti, jog žmonės balsavo prieš valdžią, už opoziciją ir ryžtingas permainas.
Scenos žvaigždžių blizgučiai nenulėmė piliečių simpatijų taip, kaip tikėjosi TPP prodiuseriai: ši partija patyrė triuškinamą nesėkmę vienmandatėse rinkimų apygardose. Ko gero, „Playboy“ zuikučių ausytės ir uodegėlės jos kandidatams, be kitų blizgalų, tokių taip Antano Nedzinsko dainuškos, būtų buvusios ne pro šalį.
Galiausiai kalbos apie centro dešinę koaliciją (konservatoriai, liberalai, A. Valinskas) šiandien vis dailinamos ir puošiamos apeliacijomis į tai, kad tokia esanti rinkėjų valia: jie neva „nušlavė“ valdžios partijas ir suteikė pasitikėjimo mandatą opozicinėms jėgoms.
Nereikia, mielieji, postringauti apie rinkėjų valią, „ryžtingų permainų“ norą, valdžios „nušlavimą“ ir panašius dalykus. Su tokia „analize“ galima rėkauti nuo politinės bačkos, bet ne kalbėti argumentų kalba. Jei ramiai paskaičiuosime, ko išties, kaip rodo pirmas rinkimų turas, norėjo rinkėjai, tai pamatysime, kad už opoziciją balsavo maždaug tiek pat žmonių, kiek balsavo ir už valdžios partijas.
Kaip jau sakyta, laikyti prisikėlėjų buvusios valdžios priešininkais neturime pagrindo. Tačiau A. Valinskas ryžtingai neigia kalbas apie tai, kad jo partija tėra valdančiųjų (ar/ir „Maximos“) projektas bei būsimas socialdemokratų priedėlis.
Ką gi: tikėkime A. Valinsku. Palikime TPP surinktus balsus maiše kartu su kate, už kurią jie buvo atiduoti. Į skaičiavimus, kiek žmonių nubalsavo „už“ ir kiek – „prieš“ socialdemokratinę valdžią, prisikėlėjų partijos tiesiog neįtrauksime.
Kas gaunasi? Tris partijas – Tėvynės sąjungą, „Tvarką ir teisingumą“ bei Liberalų sąjūdį – galime laikyti praėjusios Seimo kadencijos opozicija valdžiusioms socialdemokratinėms koalicijoms. Kai kas, ypač R. Pakso simpatikai, ginčysis dėl TS, bet mes tų ginčytinų niuansų nenagrinėkime. Idėjiniu atžvilgiu TS-LKD yra daug tvirtesnė opozicija socialdemokratams negu TT.
Taigi už opozicines jėgas per pirmą rinkimų turą balsavo apie 470 tūkst. rinkėjų.
Savo ruožtu už valdžios partijas – LSDP, DP, LVLS, NS, LiCS, pilietininkus ir LLRA – balsavo daugiau nei 480 tūkst. rinkėjų. Palyginkite šiuos skaičius. Ar dar bus aiškinančių, kad žmonės masiškai balsavo už permainas ir už opozicines partijas? Ar toliau suksime sugedusią plokštelę tvirtindami, esą piliečiai vienareikšmiai „nubaudė“ buvusią valdžią?
Žinoma, galima spekuliuoti svarstant „darbiečių“ santykį su valdžia. Tačiau po to, kai Viktoro Uspaskicho partija drauge su socdemais dvejus metus išbuvo valdančiojoje koalicijoje, o pernai parėmė balsuojant Seime didžiausią LSDP projektą – „Leo LT“, - neigti esminį „darbiečių“ indėlį į socialdemokratinės valdžios darbus ir darbelius būtų tiesiog nerimta.
Tad rinkėjų simpatijos ir antipatijos praėjusios kadencijos valdžios partijų atžvilgiu pasiskirstė po lygiai. Jei ši tendencija išliks antrajame rinkimų ture, tai kalbėti apie ekskomunistų valdymui nepalankų tautos apsisprendimą pagrindo taip ir neatsiras.
Politinė padėtis gali keistis nebent tuo atveju, jei žmonės per antrą turą ryžtingai balsuotų už konservatorių, „tvarkiečių“ ir liberalų kandidatus vienmandatėse rinkimų apygardose. Jei šių partijų atstovai laimėtų dviejuose trečdaliuose apygardų, atsirastų pagrindo tvirtinti, kad rinkėjai šįmet išties balsavo už permainas ir baudė buvusią valdžią.