Užmegzta intriga
V. Žabarauskaitė yra surengusi septyniasdešimt didelių ir kamerinių personalinių, dešimt literatūrinių parodų. Pastarąsias menininkė vadina žaidimu, kurį ketinanti pratęsti, kai vėl apims įkvėpimas, noras dar kartą paliesti neišsemiamus išminties ir fantazijos lobius. Vita yra iliustravusi suomių, švedų, japonų liaudies pasakų.
Dailininkė pamėgo piešti pasakų motyvais, nes jų personažus (slibinus, pabaisas) galima vaizduoti nerealius, itin spalvingus.
„O ir pačios pasakos labai dinamiškos, gyvos. Jose nuolatos keičiasi vaizdai, viskas virpa, kruta, juda, kažkas kažką moko“, – dėstė motyvus dailininkė ir pasaką įvardijo kaip spektaklį, kuriame veiksmo vieta keičiasi dešimtis kartų.
Menininkė savo darbuose stengėsi perteikti tą vaizdų kaitą, besikeičiančias erdves, atskleisti personažų: laumių, užburtų karalaičių, pabaisų, charakterius.
Anot jos, pasakos yra gana baisios ir žiaurios, nuo jų ne vieną gali pagauti šiurpas. Vita prisipažino nesirinkusi pačių žiauriausių, kuriose herojai kepami ar valgomi.
Žinoma dailininkė parodos lankytojams sąmoningai nepateikė ir paveikslų pavadinimų. Norėjo, kad būtų intriga, verčianti dar kartą paimti į rankas „Gyvąjį vandenį“, jį skaityti ir bandyti atspėti, kuri pasaka kur pavaizduota.
Visi Vitos lietuvių liaudies pasakų iliustracijų parodos „Ką seka pasakos“ paveikslai tapyti aliejine pastele, nors dažniausiai dailininkė kuria aliejiniais dažais.
„Norėjau prisiminti tai, ką seniai mokėjau ir kas neblogai sekėsi“, – aiškino dailininkė, kodėl pasirinko kitą techniką, ir sakė, kad toks pasirinkimas pareikalavo ir daug daugiau fizinių jėgų. Mat aliejinę pastelę reikia įtrinti į drobės pagrindą.
Kalbėdama apie naujausią savo parodą, Vita prasitarė, kad jai atsirasti padėjo ir darbas su vaikais. Dailininkė ne vienerius metus mokytojauja „Gegužių“ vidurinėje mokykloje. Jos pedagoginis stažas – daugiau kaip du dešimtmečiai.
Mokytojai – amžini mokiniai
Baigusi vidurinę mokyklą, aštuoniolikmetė mergina tikrai neketino būti mokytoja. Kad bus, netikėjo ir studijuodama Pedagoginiame institute. Vita buvo įsitikinusi, jog taps dailininke. Bet gyvenimas viską surikiuoja pagal savo scenarijų.
„Dirbti su vaikais nelengva, – apie likimo patikslintą kelią sakė dailininkė ir retoriškai klausė, ar apskritai yra lengvų gyvenimų: Juk ir milijonieriai žudosi, todėl manau, kad visi darbai yra sunkūs. Vienas fiziškai, kitas protiškai. Tiesiog reikia įprasti.“
Dirbdama su vaikais, Vita džiaugiasi, kad šis darbas nemonotoniškas, nenuobodus. Bendravimas su tuo pačiu mokiniu kiekvieną dieną būna vis kitoks, nes vaikas bet kada gali nustebinti, šokiruoti. Vaikai – be galo emocionalūs ir nesuvaržyti, iš jų galima daug išmokti.
Atskleisti mokinių kūrybiškumą – nelengvas uždavinys pedagogui. Bet mokytojai, dailininkės teigimu, nesėdi vietoje: nuolatos važiuoja į seminarus, įvairius kursus. Daug naujo sužinoma parodose užsienyje, pasisvečiavus kitose mokyklose. Juk pedagogikoje nėra autorystės. Mokytojai remiasi vienas kito patirtimi.
„Pasimokyti galima ir provincijoje. Gelgaudiškyje ar Šakiuose pamatai tokių dalykų, kokių net negalėjai įsivaizduoti esant“, – kalbėjo apie tobulėjimo būdus moteris ir tvirtino, jog mokytojai priversti visą laiką mokytis ir būti... amžini moksleiviai.
Pagrįstai kyla klausimas, kada dailininkė randa laiko kūrybai, nes didžiąją laiko dalį skiria mokiniams. Pasirodo, ji išnaudoja kiekvieną laisvą minutę. Tapybai atsideda per ilguosius savaitgalius, atostogas. Jau šią vasarą Vita pabuvojo keliuose pleneruose. Viename jų sukūrė vienuolika didelių darbų, šešias miniatiūras. Antrame nutapė dešimt paveikslų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Vita gali kurti bet kur ir bet kada, jai nebūtina laukti įkvėpimo, nereikalingas išorinis postūmis.
„Visaip būna, – tvirtino menininkė. – Įkvėpimo kartais reikia, kartais ne.“ Stimulu kurti gali tapti muzikos kūrinys, pamatyta graži vieta. Dailininkė prisiminė ekskursiją į Česlovo Milošo gimtąsias vietas.
„Vienoje jų atradau nuostabų slėnį, vos ne „Raigardą“ prie Kėdainių. Tai buvo taip netikėta, nes važiavome lyguma, o slėnis atsivėrė pasukus tris kilometrus į šoną“, – dalijosi įspūdžiais dailininkė. Pamatyti nuostabūs ir unikalūs kraštovaizdžiai suguls naujoje dailininkės paveikslų kolekcijoje.
„Jie bus be motyvų. Tik tos vietovės spalvų muzika“, – keliais žodžiais užsiminė Vita ir apie būsimą parodą bei prasitarė, kad jos stilistika būsianti visai kitokia nei dabartinės parodos.
Dailininkė neprisirišusi prie vieno stiliaus. Retrospektyviai žvelgiant, kūryboje galima rasti, tariant menininkės žodžiais, ir pieštukais „nukrapštytų“ piešinėlių, ir ekspresyvios akvarelės, tapybos darbų, abstrakčių piešinių. Darbuose primityvizmas sumišęs su ekspresionizmu. Pasak menininkės, stilius kinta dirbant. „Stilistika neatrandama ūmai. Vienoje parodoje galima įžvelgti naujo atradimo užuomazgų. Kitoje jos jau išgrynintos ir aiškiai matomos.“
Neatsitiktinai 2004 metais V. Žabarauskaitei skirta Šiaulių dailės galerijos nominacija „Už netikėtus kūrybinius pokyčius“.
Taip jau sutapo, jog paskutinioji menininkės lietuvių liaudies pasakų iliustracijų paroda „Ką seka pasakos“ buvo atidaryta šešto mėnesio šeštą dieną, šešioliktą valandą. Trijų šešetų derinį galima vadinti mistišku. Juolab kad minėtą parodą norėta atidaryti rudenį.
Vitos neretai klausiama, ar ji ne ragana: žalsvos akys, neklusnūs kaštoniniai plaukai ir tas moters paslaptingumas... „Nesu aš ragana ir neraganauju. Lietaus neprišaukiu ir pelių iš namų neišvarau. Tai grynas mitas, o aš negaliu išdaužyti visų kreivų veidrodžių. Gyvenu savo gyvenimą ir man visai nerūpi, kas ką apie mane mano“, – kalbėjo Vita. Ir prietarais sako netikinti.
Tik tais tradiciniais, iš protėvių paveldėtais. Kai krenta šaukštas, ateis vyras, kai šakutė – moteris. Dailininkei šios „pranašystės“ dažniausiai išsipildo. Vita dažnai pamąstanti, kas slypi kalbos arealuose.
