Klausimai būtų tokie:
1) Kokio amžiaus vaikui būtų geriausia pranešti žinią, kad jis turi netikrą sesę (žinoma, po to, kai tai tikrai bus patvirtinta DNR testu), įvertinant tai, kad vaikai tikrai nebendraus iki brandos amžiaus, nes jų nesieja nei gyvenamoji vieta bei su nei vienu iš jų negyvena jų tėvas, nors ir retkarčiais lanko bei matytis jie galėtų tik tuomet, jei tėvas pasiimtų juos abu retu apsilankymų metu? O gal nereikia to daryti iki paauglystės apskritai?
2) Kaip vaikui paaiškinti faktą, kad jo tėvas turi vaikų ir su kita moterimi, su kuria jis taip pat negyvena? Kaip ta žinia gali paveikti vaiką psichologiškai, taip pat kokį poveikį gali turėti raidai bei santykiams su tėvu?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Laiško autorės noras atrasti tinkamiausią informacijos pateikimo būdą vaikui yra labai sveikintinas. Džiugu, kad galvojate apie tai, kaip suaugusių gyvenimo niuansai gali paveikti jo pasaulėžiūrą, santykius su žmonėmis bei psichinę būseną.
Klausimas, kaip pateikti mažyliui informaciją apie netikrą tokio pat amžiaus seserį, yra aiškus ir konkretus. Visgi man norėtųsi, kad prieš tai jūs pati sau atsakytumėte į keletą klausimų. Kas verčia jus nerimauti dėl kažkur toli gyvenančios, gal būt jūsų vyro dukters, ypatingai kol faktai nėra patikrinti? Ar nėra taip, kad jums pačiai ši informacija yra gana nauja ir netikėta? Gal būt jums kol kas visai nelengva priimti šią žinią, o norėdama išvengti nemalonių minčių ir jausmų, dėmesį nuo savo problemos perkėlėte prie vaiko? Kitaip sakant, kad nereikėtų kentėti, sugalvojote, jog dabar kur kas svarbiau sugalvoti, kaip apie tai pranešti sūnui?
Pati informacija vaiko negali sužaloti. Paprastai vaikai aplink juos esančius dalykus priima taip, kaip juos priima jiems svarbūs žmonės. Konkrečiu jūsų atveju, žinią apie netikėtai atsiradusią seserį berniukas priims taip, kaip jūs ją pateiksite. Jausdama nuoskaudą dėl jos buvimo, pati jos nepriimdama kaip savo sūnaus sesers, visa tai perduosite ir vaikui. Dėl to yra svarbu suvokti, kas skatina pasidalinti turima informacija ir kokią žinią iš tikro norite perduoti.
Tą patį galima pasakyti ir apie vaiko santykį su tėčiu. Sūnus pirmiausia stebės ką tai reiškia jums. Matydamas jūsų skausmą, nusivylimą, nepagarbą tėčiui, greičiausiai kurį laiką jaus tą patį. Ypatingai tuo atveju, jei mama jam yra reikšmingesnis asmuo. Kita vertus, jei jūsų požiūrio į vaiko tėvą šis faktas nepakeitė, tuomet ir berniuko santykis nepakis, bent jau tol, kol jis pats nepradės vertinti kitų žmonių elgesio pagal savo vertybių sistemą.
Penkerių metų vaikui žinia apie kažkur esančią seserį neturėtų sukelti traumos, nebent tai bus susiję su jūsų ypatingu jautrumu ir nerimastingumu. Santykiai su tėčiu, kaip jau minėjau, taip pat priklauso nuo jūsų požiūrio į jį. Vaikui galima pateikti bet kokią informaciją. Ar jis ją sugebės priimti ir tai jam nesukels sunkumų, priklauso tėvų gebėjimo tai padaryti.
Šiuo atveju pirmiausia siūlyčiau pačiai susigyventi su šia mintimi, išsiaiškinti konkrečius faktus ir nurimti. Vėliau pabandykite kartu su berniuko tėvu aptarti, ką turėtumėte pasakyti savo sūnui. Daugiau atsakomybės turėtų prisiimti vyras, nes tai yra jo abu vaikai. Ir labai svarbu sau įsivardinti, kodėl jūs pati norite, kad vaikas žinotų, jog jis turi seserį. Ar norėsite, kad jie bendrautų? Ar pati inicijuosite jų susitikimus? Ką darysite, kai berniukas labai norės pamatyti savo sesutę? Negalime vaikų užkrauti tokia informacija, su kuria patys esame nesusitvarkę, vien dėl to, kad nuramintume sąžinę.
Jei nuspręsite berniukui pasakyti, kitas svarbus dalykas pasikalbėti su juo brolių/ seserų tema. Paklausti, ar jis norėtų jų turėti, ką jis veiktų kartu. O gal vaikas turės kokių nors baimių, kad atsiradęs naujas brolis ar sesuo jam gali sudrumsti gyvenimą, pasisavinti jam priklausomus daiktus. Ar pasakyti dabar, ar paauglystėje? Paauglystėje žmogus ir taip išgyvena nemažai krizių. Greičiausiai tokia žinia būtų sutikta labai griežtai, su noru smerkti kitus, o ypač tėvus. Svarbu tai padaryti tol, kol vaikui yra svarbus tėvų paaiškinimas.
Suprantu, kad rūpestis vaiku ir noras jį apsaugoti nuo galimų traumų verčia viską pasiimti į savo rankas, tačiau verta atsakomybę už šią žinią perleisti berniuko tėčiui. Manau, jis geriausiai gali papasakoti apie save ir savo gyvenimą. Jei berniukui kils kokių nors papildomų klausimų, jūs drąsiai galite atsakyti, tačiau pradžia turėtų priklausyti žmogui, sukūrusiam šią situaciją.
Sėkmės. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
