(Na, gal tik teks įsigyti „Hasselblad“ fotoaparatą ir kelis objektyvus, kainuojančius apie 140 000 litų:). Taip pat vertėtų išmokti reklamuoti savo projektą.
„Jei kas duotų milijoną, ir aš lengvai panašų albumą sukurčiau“, – mirgėjo panašūs atsiliepimai fofomėgėjų interneto forumuose. Ar tikrai taip lengvai sukurtumėte? Gal pabandykite pradėti investavę vieną tūkstantį litų – sukurkite darbų, kuriuos norėtų įsigyti aplinkiniai. Uždirbkite šimtą litų ir tada jau imkitės didelio projekto. Žinoma, tikriausiai suprantate, kad kurdami tai, kas jau yra sukurta – nieko nelaimėsite. Iš paukščio skrydžio fotografuodami Lietuvą tik pakartosite tai, kas jau sukurta.
Marius Jovaiša pirmasis skrido šia tarjektorija. Nufotografavo, išleido albumą, investavo 800 tūkstančių litų, „užsuko“ galingą rinkodaros kampaniją ir jau galvoja apie kitus projektus. Mus, žinoma, pirmiausiai domina šio projekto virtuvė – kaip Marius Jovaiša kūrė šį albumą, kaip skraidė ir kokia technika fotografavo, kiek išleido pinigų rinkodarai, kaip uždirbo savo milijonus, kuriuos gali investuoti į mėgiamus projektus. Žinoma, mus domina ir netikėti fotografiniai atradimai. Tad apie viską iš eilės. Štai ką papasakojo Marius Jovaiša.
Pirmasis verslas 17 metų
Pirmąją įmonę įkūrėme kartu su tėčiu 1990 metais, kai buvau septyniolikos. Įmonė vadinasi „Elekroniniai leidybos namai“ – ji iki šiol sėkmingai gyvuoja. Mano tėtis istorikas, kartu su juo vaikystėje važinėjau į archeologines ekspedicijas, tyrinėjome senųjų pilių liekanas. Mokykloje lankiau kino ir fotografijos būrelį – vėliau šis hobis manyje užsnūdo, mokiausi, užsiėmiau verslu ir tik prieš penkerius metus vėl pats pradėjau filmuoti bei įsitraukiau į fotografiją. Kino ir fotografijos veikla man visada greta. Beje, kai kūriau kino juostą Polinezijoje, neištverdavau ir po kiekvieno filmavimo išsitraukdavau fotoaparatą.
Savo pirmąjį savarankišką verslą sumaniau Švedijoje studijuodamas kompiuterių mokslą ( kokius konkrečiai ?). Kai man buvo dvidešimt vieneri, pradėjome teikti videomontažo paslaugas. Po to įkūriau vieną reklamos agentūrą, kiek vėliau – kitą agentūrą, po kiek laiko įsteigėme ir viešųjų ryšių kompaniją.
Gal tai ir banaliai skamba, tačiau nesiekiu visos savo gyvenimo energijos skirti „verslo darymui“. Kai tik atsirado galimybė, pasistengiau, kad mano įmonių vadyba užsiimtų energingi direktoriai. Pats, žinoma, pernelyg neatsipalaiduoju, nuolat tikrinu kiekvienos įmonės pulsą – kartais fiziškai negalėdamas būti biure, intesyviai bendrauju su savo žmonėmis visomis įmanomomis ryšio priemonėmis.
„Draugavimas“ su technologijomis man labai padeda. (Beje, jau rašant šį straipnį Marius Jovaiša atsiliepė iš Honolulu ir pranešė, kad dabar vyksta į Australiją rengtis savo parodos atidarymui.) Tiesą sakant, kol kūriau „Neregėtą Lietuvą“, darbe beveik nebūdavau. Nors ir mėgstu viską daryti labai greitai, šį kartą nesugebėjau įvertinti viso darbų masto. Suplanavau pradėti fotografuoti pernai gegužę ir pabaigti viską per kelis mėnesius. Dar turėjau minčių paraleliai kurti ir filmą kita tema. Tačiau jau vien „Neregėtos Lietuvos“ fotografavimo procesas tapo didžiuliu iššūkiu.
Skrydis
Norėjau aprėpti visą Lietuvą, tačiau jau pirmi skrydžiai parodė, kad viskas ne taip paprasta. Pasirengimas prasidėdavo 3 valandą ryto. Norėjosi sugauti gelsvai rausvą saulėtekio šviesą, todėl stengdavomės pakilti ne vėliau kaip 5 valandą ryto. Kartais atsibudęs, pažvelgdavau į dangų – spindi žvaigždės, o kol nuskubi iki oro uosto, dangų aptraukia debesys. Mano optimistiškai suplanuoti keli skraidymo mėnesiai ištįso į penkis.
Žvelgdamas atgal, dabar jau džiaugiuosi, kad suspėjau, nes nuo spalio prasidėjo apniukęs periodas, kuris tęsiasi visą pusmetį. Daugiausiai kartų pakilti ir leistis teko skraidykle. Motorinė skraidyklė patogi – skrenda gana lėtai, o netikėtai pasibaigus benzinui, ji gali tiesiog sklęsdama nutūpti pievoje arba jūros pakrantėje. („ Skraidyklės sparnai ir trosai užstodavo panoramą, todėl skrendant Marius neretai atsisegdavo diržą ir stipriai persisverdavo, bandydamas „pagauti“ jam svarbų rakursą“, – pasakojo pilotas Artūras Laukys, ne kartą pilotavęs skraidyklę Vakarų Lietuvos pakrantėse).
Tiesa, skraidykle neleisdavo skristi virš didžiųjų miestų, todėl teko samdytis keturvietį lenkišką lėktuvą „Wilga“ arba vokišką dvivietį lėktuvėlį „CTws“. O virš Ignalinos atominės elektrinės sklendžiau ratus kariniu malūnsparniu MI-8. Tiesa, prieš tai teko gerokai paprakaituoti, kol gavome leidimą skrydžiui virš elektrinės. Gana ilgai buvo neramu – ar pavyks sukaupti pakankamą Lietuvos grožio kolekciją. Tik po skrydžių virš Vakarų Lietuvos pasijutau ramiau – tai išties pats unikaliausias lietuviškas kraštovaizdis – Nemuno delta, pajūrio netikėta gamta, miškai ir savotiškas Klaipėdos uosto grožis.
Fototechnikos siurprizai ir kaprizai
„Hasselblad H3D -39“ kamerą įsigijau specialiai šiai fotosesijai. Esu pratęs fototechniką pirkti internetu, todėl ir šį fotoaparatą užsakiau iš gamintojų atstovų JAV. Pradžioje aparatas krėtė pokštus. Į atminties kortelę rašydavo kadrus vieną ant kito. Žuvinte taip buvo „suėsta“ keli tūkstančiai kadrų. Teko rašyti piktus laiškus gamintojams, kol išaiškėjo problema. Teko pačiam išsiaiškinti nemažai „Hasselblad“ programinės įrangos niuansų.
Naudojau du objektyvus 50–110 mm kintamo židinio nuotolio, kurio šviesumas 3,5–4,5, bei plačiakampį 28 mm, jo šviesumas 4,0. Objektyvai buvo be stabilizatorių, todėl stengiausi padaryti kuo daugiau dublių. Kita vertus, skrendant ir stabilizatorius mažai ką padėtų. Dar viena problema – aparatas pasiruošdavo naujam kadrui tik per dvi sekundes, o trumpiausias išlaikymas buvo 1/800 sekundės.
Todėl turėjau ir atsarginį aparatą „Nikon D2X“. Šio aparato greitis buvo aštuoni kadrai per sekundę, o trumpiausias išlaikymas 1/10000. Jau pasibaigus fotografavimams iki galo suvokiau „Hasselblad“ kokybės jėgą. Netgi didžiausių matmenų plakatuose detalės matyti visu ryškumu.
Buvo nufotografuota beveik 20 000 kadrų, iš kurių į „finalą“, prieš pat galutinę atranką pakliuvo 2000. Sudėtinga buvo atsirinkti. Prisiminiau seną posakį: „Fotografavimo procesas malonus kaip pasimylėjimas, o nuotraukų tvarkymas – tai kupinas rūpesčių vedybinis gyvenimas.“
Albumo „gimdymas“
Taigi atsirinkome 400 fotografijų. Jas tvarkyti pasikviečiau į pagalbą „fotošopo“ guru Arvydą Maknį. Daugelį valandų truko juvelyrinis procesas. Tiesa, atsirenkant nuotraukas pastebėjau įdomias sąsajas tarp mano anksčiau fotografuotų gražiausių pasaulio vietų ir įspūdingų Lietuvos kampelių. Namibijos Raudonosios kopos panašios į Neringos Pilkąsias kopas, Parnidžio kopa iš aukštai panaši į Oahu salą Havajuose, salelė Baluošo ežere primena nedidelę salą Toongos karalystėje Ramiajame vandenyne. Dalį šių paralelių sudėjau į albumą. Nežinau, gal ir per didelės apimties susidarė albumas. Skaudama širdimi atidėjau į šalį daugelio miestų ir miestelių bei kitų vietovių fotografijas. Tačiau dar labiau mažinti apimtį nesiryžau. Tikiuosi, ateityje išleisiu kokio 100 psl. albumą apie Lietuvą vaikams.
Iki šiol Lietuvos spaustuvės nebuvo spaudusios tokios apimties fotoalbumo. Spausdinimo procesas truko gana ilgai, o besijaudindamas dėl kiekvieno lanko kokybės, aš pats laksčiau žiūrėti, kaip spausdina pirma pamaina, antra, trečia – tačiau po kelių savaičių nutariau pasikliauti likimu ir nebestovėti už spaustuvininkų nugarų.
Kiek viskas kainavo
Pradžioje tikėjausi išsisukti su keturių šimtų tūkstančių litų invesicija. Tačiau projekto sąmata augo kaip sniego griūtis. Dabar šiam projektui esu išleidęs apie 800 tūkstančių litų. Skraidymai sudaro palyginti nedidelę dalį biudžeto – 60–70 tūkstančių. Beveik trečdalį visų investicijų skyriau albumo rinkodarai. Fototechnikai išleidau 140 tūkstančių. Sąmoningai nesikreipiau į jokius fondus bei valstybės institucijas, neprašiau finansavimo šiam projektui, norėdamas išvengti kitų žmonių nepasitenkinimo. Tiesiog rizikavau.
Rizika pasiteisino – artėja naujas projektas
Kai albumo pristatymo dieną atvykome į Akademinį dramos teatrą Vilniuje, pasijutome lyg valstybės šventės minėjime. Susirinko Vyriausybės ir Seimo nariai, stambūs verslininkai su lieknomis žmonomis, kitos lietuviškos padangės įžymybės. Marius pakvietė visus į teatro salę ir dviem valandom prikaustė dėmesį savo istorija apie tai, , kaip buvo kuriamas albumas. Įpratę vakarėliuose atsipalaiduoti, svečiai privalėjo (nebijosime šio žodžio) klausytis ištempę ausis ir žiūrėti išplėtę akis. Tie, kam teko organizuoti kokius nors projektų pristatymus, supras, kad šiais laikais prisikviesti žmones, sugebėti sutelkti jų dėmesį yra ypač sunki užduotis.
Marius tai sugebėjo. Kaip ir sugebėjo „išsukti“ visą rinkodaros kampaniją taip, kad apie albumą, jam dar nespėjus pasirodyti, jau žinojo nemaža dalis Lietuvos. Ne veltui prieš kelias savaites rinkodaros pasiekimų konkurse „Pasword 2008“ albumo „Neregėta Lietuva“ rinkodaros kampanija buvo pripažinta efektyviausia Lietuvoje. Marius sugalvojo ir labai lanksčią albumo platinimo sistemą, kai sirtingiems knygynams, įmonėms ar organizacijoms taikomos specialios nuolaidų programos.
Jau po pirmųjų dviejų savaičių nuo platinimo pradžios paaiškėjo, kad rizika pasiteisina. Parduoda apie 2000 albumų, kurie „grąžino“ apie 400 000 Lt investicijų. Prieš atiduodant šį „Foto“ žurnalą į spaudą, jau buvo parduoti beveik visi 8000 albumų ir buvo skubiai rengiamasi papildomam spausdinimui.
Marius neslėpė, kad jo tikslas buvo sukurti reprezentacinį albumą apie Lietuvą. Norėjosi, kad žmogus, kam nors dovanodamas šį albumą didžiuotųsi Lietuvos grožiu. Todėl vien meninio originalumo kriterijai kažin ar taikytini šiam projektui. Sugebėjimas verslininko talentą suderinti su ambicinga kūryba – šai kas daro šį projektą neregėtą Lietuvos padangėje. Gal jis įkvėps kitus verslininus kurti gerus kino filmus ar spektaklius už savo pinigus, pastūmės į muzikinę kūrybą. Šis projektas turėtų išjudinti ir fotografų norą pasimokyti verslo bei rinkodaros amato, be šių savybių sunku bus finansuotis savo didžiausias kūrybines idėjas. Ar pavydite Mariui, kad jis iš savo hobio gali uždirbti milijoną? Nepavydėkite. Ir jūs galite.
O ką šiuo metu veikia Marius? Keliauja po pasaulį. Australijoje surengė savo darbų parodą. Grįžęs į Lietuvą pradės kitą pritrenkiantį projektą. Kas tai bus? Šią paslaptį atskleisime kiek vėliau – pakentėkite.
