Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija: prostitučių klientai gali užsitraukti šešių mėnesių kalėjimo bausmę. Įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas tokio pobūdžio Europoje.
Šioje šalyje, kur moterys sudaro 40 proc. parlamento narių, vyriausybė siekia parodyti, kad visuomenė nusisuka nuo tų, kurie išnaudoja moterį. Oponentų teigimu, tai vienpusiškas įstatymas, paliekantis vietos šantažui. Kitas kraštutinumas – Vokietija, kurioje legaliai darbuojasi nuo 200 000 iki 300 000 prostitučių. D. Baranauskienės nuomone, prostitucija – vyro, o ne moters problema. Prostitucija atsiranda todėl, kad nėra lyčių lygybės.
„Ką kalbėti apie vyrų požiūrį į moteris, jei mūsų kultūros ministras, atostogaudamas Kryme, pareiškė, jog ukrainietės, pasipuošusios ir pasidažiusios moterys, savo išvaizda pamalonina vyro akis, priešingai nei skandinavės, kurios vilki nutįsusius megztinius“, – teigia D. Baranauskienė.
Dar prieš ketverius metus, kol nebuvo įsitraukusi į pagalbos prostitutėms veiklą, D. Baranauskienė buvo linkusi manyti, kad prostitucijos legalizavimas išspręstų kai kurias problemas, valstybė surinktų daugiau mokesčių. Tačiau dabar ji tvirtai įsitikinusi, kad toks įstatymas suduotų skaudų smūgį visuomenės moralei.
Daugelis merginų tampa prostitutėmis todėl, kad pačios patyrė seksualinį smurtą šeimoje.
„Nesunku prikalbinti paauglę teikti sekso paslaugas, jeigu jai šeimoje trūksta dėmesio, priežiūros, ji neturi jokio išsilavinimo“, – sako D. Baranauskienė.
Nevienareikšmės pasekmės
LR Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo departamento, Viešojo saugumo politikos skyriaus vedėjo pavaduotojo Igorio Bazylevo teigimu, palyginti su ankstesnių metų statistikos duomenis, atrodytų, kad prostitucijos problema stabilizavosi, užregistruojama mažiau baudų protokolų. Tačiau atsirado kitų problemų.
Anksčiau merginos ir moterys daugiausia vertėsi prostitucija, kad išlaikytų vaikus, šeimą, o dabar net 70 proc. jų parduoda savo kūną, kad nusipirktų narkotikų. Taip pat prostitučių amžius jaunėja. Jų padaugėjo Lietuvai įstojus į ES. Atsivėrus sienoms vis daugiau moterų užsienyje patenka į organizuotų nusikaltėlių – turkų, albanų sutenerių rankas.
„Kovą su prostituciją sunkina ir tai, kad Lietuvoje bausmės už šį nusikaltimą yra palyginti švelnios. Anglijoje suteneris nuteisiamas 18–22 metų laisvės atėmimu. Pas mus už įtraukimą į prostituciją numatoma 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Šiais metais pirmą kartą nuteistas suteneris, kuris kalės 8–erius metus“, – teigia Igoris Bazylevas.
Visuomenės apklausa rodo, kad prostitucijos legalizavimas turėtų nevienareikšmių pasekmių – nors valstybė galėtų surinkti daugiau mokesčių, būtų sumažintas nusikalstamų grupuočių pelnas, tačiau tai paskatintų prostitucijos verslą ir nukentėtų visuomenės moralė.
„Naiviai manome, kad vieno įstatymo pakeitimas išspręs šią problemą. Tačiau valstybės pozicija turi būti labai aiški. Kai kurie politikai linkę svarstyti legalizavimo klausimą, bet nė vienas jų nenorėtų, kad prostitucija verstųsi, pavyzdžiui, jo dukra.
Jokioje pasaulio šalyje nėra tokio modelio kaip Lietuvoje. Užsienyje prostitucija arba legalizuota, arba kontroliuojama, numatant tam tikras vietas, kur gali stovėti prostitutės, jos privalo reguliariai tikrintis sveikatą. Pas mus už prostitucijos paslaugas numatomos tik administracinės baudos“, – komentuoja susiklosčiusią padėtį I. Bazylevas ir priduria, kad nevienoda ES šalių teisinė bazė kelia tam tikrų sunkumų.
Netobulas ir Švedijos modelis, kur bausmės už naudojimąsi sekso paslaugomis numatomos tik vyrams. Tai nesustabdė jų noro tenkinti fiziologinius poreikius: išpopuliarėjo sekso turizmas, švedai važiuoja į Estiją, Latviją.
Verslas ar vergovė?
Konferencijoje VDU socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros dr. Jolanta Reingardė iš esmės gilinosi į prostitucijos problemą.
Prostitucija yra labai sena, įvairiais istorijos tarpsniais skirtingai vertinama: būta ir pritarimo, ir smerkimo. Ir dabar ES šalyse vyrauja dvi skirtingos nuomonės – liberalus požiūris, pritariantis legalizavimui, ir konservatyvus, griežtai pasisakantis prieš prostitucijos įteisinimą.
„Norint suvokti šią problemą, pirmiausia reikia iš esmės pažinti prostitucijos reiškinį. Mano įsitikinimu, prostitucijos sistema yra industrinė, kai moterų kūnai perkami, parduodami ir naudojami prievartai. Tai šiuolaikinė vergovės forma“, – įsitikinusi J. Reingardė.
Prostitucija apgaubta daugybės mitų. Manoma, kad tai verslas, kai pačios moterys gali nustatyti sąlygas ir santykius su klientais, pagrįstus abipusiai naudingais ekonominiais mainais. Tačiau bandymu tam tikra prasme idealizuoti prostituciją, sulyginant ją su kita darbine veikla, tik dangstoma prievarta, žiaurumas ir moters išnaudojimas.
Prostitutės niekada nesutiktų su požiūriu, kad tai yra karjera ar normalus darbas. Kūnui susidėvėjus jos tampa netinkamos sekso paslaugoms ir iš šios sistemos išstumiamos.
„Tai, kad prostitutė dirba kaip bet kuris kitas žmogus, ypač tose šalyse, kur šis reiškinys legalizuotas, kad ji leidžia tenkinti vyro seksualinius ir savo ekonominius poreikius, o valstybė surenka mokesčius, tai, kad seksualinės paslaugos yra asmeninis ir intymus aktas – tėra tik mitai.
Apie jokį asmeniškumą ir intymumą negalima net kalbėti, nes moters kūnas parduodamas rinkoje. Prostituciją išgyvenusios moterys sako, kad tai tik prievarta. Jos išmoksta su tuo susitaikyti, atsiedamos save nuo kūno. Tai joms pavyksta vartojant narkotikus ar alkoholį.
Tik pabandykime įsivaizduoti, ką tai reiškia asmens lygmeniu? Iš tiesų tai be galo žiaurus žmogaus integralumo pažeidimas“, – mano dr. Jolanta Reingardė.
Totalinis moteriškumo nuvertinimas
„Man baisu, kai girdžiu svarstymus legalizuoti prostituciją. Tai reikštų, kad prievarta prieš asmenį legalizuojama valstybiniu lygmeniu. Tai turėtų katastrofiškų socialinių pasekmių. Jei vyrai galėtų naudotis prostitutės paslaugomis ir vienintelė sąlyga būtų tik finansinė, tai būtų totalinis moteriškumo nuvertinimas, moters sudaiktinimas.
Jau gana, kad matome, jog masinėje pop kultūroje moters kūnas paverstas preke, o reklama jas nuolat vaizduoja geidžiančias, pasirengusias atsiduoti. Prostitucijos legalizavimas turėtų įtakos ne tik vyrų požiūriui į moterį, bet ir moters savęs nuvertinimui“, – dėsto savo argumentus J. Reingardė.
Prostitucijos legalizavimas turėtų neigiamos įtakos šeimai. Kitų šalių patirtis rodo, kad vyrai dažniau naudoja smurtą prieš savo moteris. Jie elgesio bordelyje modelį perkelia į namus, reikalauja, kad moteris besąlygiškai tenkintų visus vyro poreikius.
Prostitucija – tai ir ekonominis išnaudojimas. Perka tas, kas turi pinigų, o parduoda tas, kas neturi. Tai atspindi ir tarptautinę situaciją – lietuves perka turtingi švedai, o pas mus atvažiuoja prostitutės iš dar skurdesnių kraštų – Baltarusijos, Ukrainos.
Aiški ir lyčių diskriminacija. Nors moterys sudaro pusę visų gyventojų, nėra jokios abejonės, kas šioje situacijoje viršesnis. Juk sekso paslaugas perka vyras, vadinasi, jis turi lemiamą balsą.
Seksualinė laisvė?
Pasisakančiųjų už sekso paslaugų legalizavimą nuomone, prostitucija mažina kai kurias socialines problemas – mažiau išžaginimų, skyrybų, fiziologinius poreikius gali tenkinti fiziškai neįgalūs ar nepatrauklūs žmonės.
Pasak J. Reingardės, tai reiškia, kad tuos žmones, su kuriais nenorime turėti reikalų, paliekame kitai užribinei grupei – prostitutėms. Toks požiūris – ne tik neįgalių žmonių nuvertinimas, bet ir prostitučių pažeminimas, dar kartą jas traktuojant kaip daiktą ar įrankį. Be to, ar nebandome spręsti vienų problemų, didindami kitas?
Prostitutė yra tarsi moterų seksualinės laisvės simbolis. Moterų emancipacijos sąjūdžio Europoje pradžioje tai iš tiesų reiškė jų laisvę – pagaliau „galima“ ir moterims, ne tik vyrams. Tačiau prabėgo daug laiko, ir dabar matome tokio požiūrio pasekmes.
Pasak J. Reingardės, lytinis išnaudojimas painiojamas su seksualine laisve. Liberalūs mąstytojai gal nežinodami, o gal iš savanaudiškų paskatų slepia kai kuriuos svarbius dalykus: „Moteris tampa prostitute ne laisva valia. Net jei ji pasirenka pati, tai gali būti nulemta sunkių gyvenimo aplinkybių, labai žemo žmogiškojo kapitalo lygio. Dažnai prostitutė vaikystėje būna patyrusi seksualinę prievartą.
Viena pasakojo, kad užaugo prievartaujama savo tėvo ir visą laiką manė, kad turi tenkinti vyro poreikius, jei nori turėti stogą virš galvos. Tokios merginos neturi galimybių mokytis ar užsimti kita teigiama veikla. Visa tai verčia abejoti jų pasirinkimo laisve.“
Prisiminkime ir moters suvokimą krikščioniškoje tradicijoje. Tai Mergelė Marija – gera, rūpestinga moteris, puoselėjanti tradicines šeimos vertybes. Tačiau, iš kitos pusės, yra ir seksualioji Ieva, kuri buvo išvaryta iš rojaus už Adomo gundymą.
Ši dviprasmybė atsispindi ir požiūryje į šiuolaikinę moterį – būk gera mama, bet ir patraukli moteris. Šiuolaikinė kultūra suformavo vertybę – būti geidžiama moterimi. Tačiau seksualumo kraštutinumas smerkiamas, nes tada moteris greitai nusidėvi kaip prekė.
„Ši dichotomija sukelia kontroversiškus moterų lūkesčius. Atitikti tokį modelį praktiškai neįmanoma“, – mano J. Reingardė, susirūpinusi valstybės politika, kuri labai nenuosekli.
Pavasarį buvo svarstomas konservatyvus šeimos modelis, o dabar kalbama apie prostitucijos legalizavimą. Tai visiškai prasilenkia su paramos šeimai koncepcija.
„Tokie dalykai nesuderinami. Visiškas vertybinis vakuumas“, – įsitikinusi J. Reingardė. Ji tvirtai įsitikinusi, kad prostitucija yra nusikaltimas, ir valstybė negali tam pritarti.
