Turiu draugą, neturiu jokios galimybės su juo bendrauti. Apie tai mama sužinojo, tad draudžia mums trims bendrauti... Baisiausia tai, jog neturiu finansinių galimybių nei nuomotis buto, nei imti paskolą, o kitos išeities nebeturiu...
Pavargau bijoti eiti namo, pavargau nuo įžeidinėjimų, nuo kontrolės, kai tikrinama net ir šiukšliadėžė, kraustomos kišenės ir panašiai. Nuolat man sakoma, kad čia nieko mano nėra, kad aš darysiu taip, kaip norės tėvai, kad esu pienburnė... „Matai, atsirado čia mokyta“ (turiu magistro laipsnį, dirbu, daug ką padariau pati)...
Skambinėja man į darbą su visokiom pretenzijom... jokios pagarbos nei man, nei mano darbui, nei mano gyvenimui... nuolat prikiša man, kad aš kalta dėl jos ligų, kad aš varau tėvus į kapus. Aš sakiau, kad nenoriu jausti kaltės jausmo, bet jai tas pats... Kad laukiu jos mirties ir panašiai... Baisu, kad tėvas manęs negirdi, palaiko mamą, nors giliai širdy, jaučiu, kad supranta mane... bet... per kieta siena...
Ramus pokalbis neįmanomas, ji tarsi su ausų kištukais, nes negirdi, ką jai sakau... Apie tai, jog esu suaugusi moteris, turiu savo galvą, noriu gyventi ir pati atsakyti už savo veiksmus, nėra net kalbos.... nuolat prie vaiko žemina mane. Jai aš aprengiu vaiką, ji randa progą jį perrengti... O vaikas tai išgyvena... man plyšta širdis...
Labai prašau, padėkit... Nebegaliu nuolat gerti vaistų, baisi nemiga, išgirstu mamos balsą ar pamatau skambutį, pradeda pykinti ir purtyti... Negaliu net pas gydytoją nueiti, nes neišleidžia... Bijau eiti namo... Tik negaliu visą laiką su vaiku sėdėti lauke, kad parėjus griūčiau į lovą ir negirdėčiau nieko... Labai bijau, kad man stogas nenuvažiuotų...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Mums artimiausi žmonės turi didžiausią galią mus sustiprinti, tik gaila, kad jie taip pat stipriai moka mus sužeisti. Jūsų mama yra labai nelaiminga moteris, nes turėdama dukrą ir greičiausiai dėl jos labai nerimaudama, visai nemoka to parodyti. Suprasdama jūsų kančią ir bejėgiškumą, visgi pradėsiu nuo bandymo keliais sakiniais aprašyti, kas verčia jūsų mamą taip elgtis.
Greičiausiai jūsų mama gyvenime jaučiasi labai nesaugi. Turi daug baimių likti viena. Nepasitiki savimi ir savo gebėjimu pritraukti žmones, kad jie norėtų būti kartu. Tokia įtampa verčia visokiais būdais kabintis į jūsų gyvenimą. Jei pasidomėtumėte savo mamos vaikyste ir jaunyste, gali būti, jog atrastumėte, kad ji išgyveno kažką panašaus santykiuose su savo mama ar kitu reikšmingu asmeniu. Toks elgesys su jumis gali būti vienintelis žinomas būdas, kaip reikia elgtis su artimaisiais.
Kaip jau minėjau, ši moteris turėtų jausti begalinę tuštumą, daug neišsipildžiusių svajonių, gal net santykių skurdumą su vyru. Žmonės, kurie jaučia ramybę viduje, retai kada išorėje svaidosi žaibais. Deja, ji žino, kad neturėdama kitos išeities, paklusite visiems jos reikalavimams. Nuolankiai nutylėdama ar atsisakydama savęs, kiek įmanoma daugiau norint išvengti jos užgauliojimų ir pykčio, sudarote visas sąlygas savo mamai lieti savo gyvenimo nuoskaudas ant jūsų.
Rašau apie jūsų mamą tam, kad suvoktumėte, jog ne jūs esate kalta, kad taip vyksta. Ne jūs atsakinga už jos sveikatą ir nesėkmes. Tačiau paklusdama jos taisyklėms, kenčiate ne tik jūs, bet ir nesuteikiate savo mamai galimybės į viską pažvelgti kitaip.
Net jei ir rašėte, kad neturite galimybės turėti savo būsto ar jo nuomotis, tai visgi išeitį kol kas matau vieną – atsiskirti. Ir tam, manau, galimybė tikrai yra. Pradėti reikia nuo savo baimės pasielgti kitaip. Jūs esate įbauginta. Tikrosios mintys apie bet kokį išsikraustymą greičiausiai yra giliai paslėptos. Jūs tikite ne savo galimybėmis, o mamos žodžiais “Tu be mūsų pražūsi ir privalai klausytis tik tėvų”. Didelės kainos, vienišumo jausmas yra jūsų priešai arba pasiteisinimai, kad neturite kitos išeities, kaip tik kęsti mamos kankinimus.
Jūs esate atsakinga ne tik už save, bet ir už savo vaiką, kurį jūsų mama palaipsniui gali iš jūsų atimti. Suprantu, kad jums reikia savo tėvų palaikymo ir pagalbos. Tai yra natūralu ir žmogiška, tačiau pirmiausia svarbu atrasti savo poziciją gyvenime, išsilaisvinti ne tik fiziškai, bet ir emociškai nuo savo mamos, o po to grįžti pas ją kurti santykių iš naujo. Tam gali prireikti daug laiko, tačiau pokyčiai reikalingi ir jums, ir jūsų mamai.
Pirmieji jūsų žingsniai turėtų būti susirasti palaikymą. Šiuo metu yra nemažai nevyriausybinių organizacijų, kurios net ir nemokamai suteikia pagalbą motinoms, vienoms auginančioms vaikus (norėdama gauti jų kontaktus, dar kartą parašykite į redakciją). Dažniausiai tokiose organizacijose dirbantys specialistai turi galimybę bendrauti su mama ir vaiku tuo pačiu metu. Tai reiškia, kad neturėsite prašyti mamos, kad ši prižiūrėtų jūsų vaiką.
Situacija yra gana sunki, kad rastumėte išeitį, pirmiausia turite sustiprėti viduje. Tuomet atsiras kur kas daugiau variantų, kaip bent kuriam laikui pasitraukti iš savo mamos valdų. O pasitraukus pabandyti keisti jūsų abiejų bendravimo būdą. Tad pirmiausia labai skatinčiau išdrįsti ieškoti pagalbos, kuri būtų išeitis ir jums, ir jūsų mamai.
Nuoširdžiai su Jumis. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
