Panevėžyje, Beržų gatvėje, įkurdintame vietiniame radijuje jaunuolį galima rasti kasdien nuo 11 iki 15 valandos. Nors mažame kabinete yra kompiuteris, aparatūra su daugybe mygtukų ir kita reikalinga įprasta radijo technika, Vidui viskas suprantama. Beveik per devynerius darbo metus jis išmoko atrasti bet ką, net jei kas nors kokį daiktą perkelia į kitą vietą.
Klausytis aklo panevėžiečio laidų gali vadinamąjį radijo tašką turintys visi aplinkinių namų gyventojai ar įmonių, įstaigų darbuotojai. Ir, be abejo, panašaus likimo šalia esančio Aklųjų ir silpnaregių centro lankytojai. Vido manymu, ištikimiausių jo laidų gerbėjų gali būti apie penki šimtai.
„Net jeigu ir matyčiau, vis tiek dirbčiau radijuje. Bet veikiausiai Panevėžyje nebūčiau, gal kokiame Vilniuje. Nuo pat dvylikos metų svajojau apie tokį darbą. Jau tada labai domėjausi muzika, laukdavau tokios apie 4 val. prasidėdavusios naktinės radijo laidos – juostiniu magnetofonu įsirašydavau dainų albumus, nes interneto dar nebuvo. Įsirašydavau ir savo balsą, įsivaizduodavau, kaip vedu radijo laidą. Buvo nuostabu“, – atsiminė V.Mekionis.
„Sekundės“ kalbintas vaikinas pripažino, kad savo svajonių išsipildymo teko siekti labai užsispyrusiai: reikėjo išmokti naudotis aparatūra, dainas leisti iš kompaktinių plokštelių, vėliau mokytis dirbti kompiuteriu, ieškoti akliesiems pritaikytų programų.
„Dabar daug lengviau, technologijos ištobulėjusios. Turiu net mobilųjį telefoną, kuris ir žinutes perskaito. Laidas vedu įvairias: internete pasiieškau informacijos, pranešu apie orus, aktualiausias naujienas. Yra ir muzikinė pageidavimų laida arba viena iš mano mėgstamiausių – „Mintys apie laimę“. Dažnai pasikviečiu svečių, juos kalbinu tiesioginiame eteryje“, – pasakojo laidų vedėjas.
Spalvas atsimena
Pirmuosius laidų vedėjo žingsnius Vidas žengė Aukštaitijos radijuje, tačiau ją teko palikti dėl radijo stoties finansinių problemų. Prieš dešimtmetį veiklą radijuje pradėjęs vaikinas patikino, kad jau pirmaisiais metais darbas kone visą pasaulėžiūrą pakeitęs.
„Buvo labai puikus kolektyvas, man iš karto padėjo atsikratyti kompleksų. Nors jų jau nebepaisiau būdamas keturiolikos, kai ėmiau vesti mokyklos diskotekas. Susiradau labai daug normaliai reginčių draugų, su visais ėmiau drąsiai bendrauti. Pastebiu, kad mano likimo žmonės yra užsidarę, niekur nemėgta eiti, o aš niekada nebuvau namisėda ir toks nebebūsiu. Esu aktyvistas“, – kalbėjo pašnekovas.
Glaukoma sergančio Vido teigimu, dabar jo akys reaguoja tik į šviesą ar tamsą. Tačiau ne visuomet taip buvę – iki šešerių metų panevėžietis matęs kur kas geriau. „Nors ir neryškiai, tačiau mačiau spalvas, vaizdus, tik mažai ką teatsimenu – per mažas buvau. Bet man geriau, negu tiems, kurie niekada nematė – galiu truputėlį lengviau supančią aplinką įsivaizduoti. Nors noras matyti yra visada, su aklumu susitaikiau seniai – juk kitaip ir būti negali. Pažįstu vieną merginą, kuri visą laiką puikiai matė ir dėl ligos staiga apako. Man tai būtų labai sunku ir skaudu, nežinau, kaip su likimu susitaikyčiau. Stebėjausi, kaip mano draugė taip greit atsigavo“, – tikino vaikinas.
Tuščiomis viltimis panevėžietis savęs nemaitina – slėpdamas nuoskaudą patikino, kad kol kas gydytojai atmeta bet kokią galimybę pasveikti ir kada nors vėl matyti. „Atliko daugybę operacijų, bet niekas nepadėjo. Aišku, technologijos greitai žengia į priekį, tikiu, kad gali būti kas nors nauja išrasta, tada vėl galėčiau matyti“, – svarstė pašnekovas.
Regintys įdomesni
Vidas atskleidė, kad dėl negalios jam nei draugų, nei panelių dėmesio netrūko. Liepos mėnesį jaunuolis sumainė aukso žiedus su ilgamete savo drauge Virginija – su dvidešimt ketverių metų mergina panevėžietis draugavo septynerius metus. Būtent ji iš miesto centro, J.Basanavičiaus gatvės, atlydi vyrą į radijo stotį.
„Manęs kiti klausia, kodėl nesimokau vaikščioti su lazdele. Bet kam man jos reikia, jeigu turiu gerai matančią žmoną, daugybę draugų, kurie mane visur palydi – nueinam ir į koncertus, ir į miestą. Visuomet geriau sutariau su reginčiais žmonėmis – jie tiesiog įdomesni. Ir merginos visos tokios buvo. Pamenu, paauglys labai susidomėjau radijo pažintimis. Susipažinęs su kokia panele visuomet pasakydavau, kad esu aklas.
Aišku, kai kurios iš karto atsisveikindavo, kai kurios susitikusios po kelių minučių pasakydavo, kad reikia išeiti, o kai kurios likdavo draugėmis. Mama net juokdavosi, kad kiek čia į tuos pasimatymus vaikščiosiu, kiek tų šokoladų reiks pirkti. Atsakydavau – kol savos nerasiu. Vėliau pasimatymai atsibodo. Savo žmoną sutikau labai netikėtai, kai jau nieko nebeieškojau – tiesiog susidūrėme mokykloje. Su ja ilgiausiai išdraugavau“, – pasakojo laidų vedėjas.
Posakiu „Sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą“, Vidas nesivadovauja – vaikinas nepažįstamą žmogų sutinka pagal balsą. „Nežinau, gal ir tiesa, kad neturint vieno pojūčio, sustiprėja kiti – negaliu to pasakyti. Bet labiausiai vadovaujuosi garsais. Gatve tikrai būtų sunku net vedamam eiti, jei užsidėjęs ausinuką klausyčiausi muzikos. Ir žmogų sutikęs visada klausausi jo balso, bandau pagal jį nuspėti amžių, charakterio savybes. Dėl to nemėgstu tylių, uždarų žmonių, su jais nerandu, kaip bendrauti. Nemėgstu melagių, manau, ir piktadarį iš balso pažinčiau“, – tikino V.Mekionis.
Erzina gailestis
Labiausiai radijo laidų vedėją erzinančios žmonių savybės – nepunktualumas ir gailestis jam. Anot vaikino, jis apsunkina ne tik aplinkinius, bet ir jį patį, o naudos neteikia jokios.
„Į miestą išėjęs dažnai girdžiu, kaip kiti kuždasi: oi, koks vargšelis, Jėzau, kaip gaila. Ypač vyresni žmonės. To tikrai nemėgstu – juk niekas nepasikeis. Yra daug labiau nuskriaustų už mane. Aš gyvenu kaip ir visi kiti, mano kasdienybė, buitis tokia pati, todėl gailėtis tikrai nereikia“, – tvirtino pašnekovas.
Panevėžietis teigė ne kartą svarstęs, kam sunkiau – ar akliesiems, ar kurtiesiems, ar kitą negalią turintiems žmonėms. „Žinau tik tiek, kad man blogiau būtų negirdėti, nes muzika yra kone visas mano gyvenimas. Manau, girdėdamas daugiau sužinau, man paprasčiau telefonu bendrauti. Ir televizijos laidas žiūriu – nesvarbu, kad nematau, ką rodo, bet juk viskas pasakoma“, – svarstė vaikinas.
Vidas patikino, kad ne visuomet viskas sklandžiai ir lengvai eidavosi – dėl aklumo yra tekę pakliūti ir į juokingas, gėdingas situacijas: „Ypač pirmomis darbo radijuje dienomis raudonuodavau – kartais tiesiog palikdavau įjungtą tiesioginį eterį ir su kokiu pašnekovu užsikalbėdavau apie asmeninius dalykus.“
Anot laidų vedėjo, sunkiausiais gyvenime momentais būtina prisiminti, kad po nakties ateina šviesa – net ir didžiausia nelaimė negali nuolat kankinti.
„Aš įsivaizduoju, kaip sunku iš pradžių nelaimę patyrusiam žmogui būna – sudėtinga net paguosti. Bet visuomet sakau, kad rankų nereikia nuleisti – gyvenimas per trumpas, kad liūdėtume. Kartais man būna labai blogai, tačiau visuomet sulaukiu gražių dienų. O kartais būna, kad nuolat sekasi – tada pats nusistebiu, kodėl taip ilgai. Ir kai tik nusistebiu, vėl kas nors nutinka...“ – kalbėjo Vidas.
Radijo laidų vedėjas teigia savo svajonę pasiekęs dėl didelio užsispyrimo ir tam aklumas nesutrukdęs.
