Fizikas, žurnalistas, televizijos laidų vedėjas, projektų režisierius ir labai sunkiai sergantis vyriškis: jam seniai diagnozuota nepagydoma automobilių sporto liga, – taip Dainių apibūdina jo pažįstami. „TV bokšto“ kalbintas automobilių ekspertas prisipažino jau truputį „apsigydęs“. Vietoj nuolatinio noro dalyvauti įvairiose varžybose ir lenktynėse seniai kirba mintis domėtis saugaus eismo problemomis keliuose. Taip ir kilusi laidos „Ne vienas kelyje“ idėja.
„Laida „Ekipažas“ gyvavo gana ilgai – septynerius metus, tačiau išgyventi mums reikėjo patiems: jautėme pinigų trūkumą, buvo nelengva rinkti reklamą, o ir kolektyvas pavargo. Saugaus eismo klausimai mums jau kokie ketveri metai rūpėjo, tik biudžeto tokiai laidai kurti nebuvo. Todėl, kai Automobilių kelių direkcija organizavo konkursą ir mes jį laimėjome, tikrai džiaugėmės. Aišku, su „Ekipažu“ atsisveikinti irgi nebuvo lengva, žinojome, kad ir žiūrovai tą laidą mėgsta – ne tik seneliai ar vaikai, bet ir išsilavinę, įvairaus amžiaus žmonės“, – kalbėjo D.Leonavičius.
Laidos vedėjo įsitikinimu, eteris – tikrai galinga jėga, galinti turėti įtakos saugumui keliuose: televizija yra lengviausias kelias pasiekti žmones ir įteigti tai, ko kalbomis ar raštais neįtikinsi.
„O parodyti tikrai turime daug, nėra to, ko neišsiaiškinome kurdami laidą, visos problemos ir niuansai mums – kaip ant delno. Veikiau laidos formatas per mažas tam, ką galėtume parodyti. Žiūrovams siūlome ir nemažai naujovių: pavyzdžiui, rubrika apie orus – prognozes perteiksime taip, kad būtų aktualu vairuotojams, apie kelių būklę, tvarkomus kelius informuojanti rubrika, vairavimo pamokos su žinomais šalies žmonėmis ir tikrai puikiais instruktoriais. Kai kurios rubrikos bus keičiamos atsižvelgiant į tai, kas aktualu. Ir vien tik automobiliais neapsiribosim – kalbėsim ir apie motociklus“, – pasakojo pašnekovas.
Išauklėjo sportas
Daugelį metų automobiliais besidomintis ir situaciją keliuose stebintis Dainius teigė: nors ir nemažai investuota į eismo saugumą, nemažai žvyrkelių pakeitė asfaltuoti keliai, atsirado daugiau aplinkkelių, tačiau vairuotojų kultūra ir nepagarba vienas kitam išliko viena opiausių problemų. Lenktynininkas prisipažino būdamas paauglys taip pat mėgęs greitį ir nepagrįstą riziką, tačiau geriausia auklėjimo priemone tapo automobilių sportas.
„Buvau vienas iš vadinamųjų kelių erelių – jaunystėje labai norėjosi lakstyti. Tačiau sportas viską pakeitė, atradau būdą, kaip realizuoti save. Žinoma, visiems jaunuoliams galiu patart savyje sukauptą energiją išlieti sportuojant, tačiau tai – brangus užsiėmimas. Puikiai tobulėti ir išmokti valdyti mašiną galima atskiroj, nuošalioj aikštelėj, kad neišdykautum kelyje: juk į rankas paimtas vairas yra ne žaislas, jis greitai gali tapti žudymo priemone“, – kalbėjo pašnekovas.
D.Leonavičiaus teigimu, varžybų trasoje savo jėgas išbandę sportininkai iš patirties žino, kad gatvėje rizikuoti ir neatsakingai elgtis negalima. Laidos vedėjas patikino, kad būtent lenktynininkai ir yra patikimiausi vairuotojai.
„Vieno žmogaus kaip itin gero vairuotojo išskirti negalėčiau – jų tikrai daugybė. Pastebėjau, kad visuomenėje vyrauja nuomonė, jog lenktynininkai yra išdykę, važinėja neatsargiai. Tačiau kaip tik patyrę sportininkai yra puikūs vairuotojai: klaidos trasoj kaupiasi kaip patirtis, visuomet analizuojama, kas atsitiko ir kodėl, suvokiama, kas gali įvykti gatvėje ar kelyje, ką reikia daryti norint skaudžių pasekmių išvengti“, – sakė laidos vedėjas.
Kova su laiku
Automobilių ekspertas neslėpė ir pats ne kartą patekęs į pamokančias situacijas – suklydęs, nebesuvaldęs mašinos ir išlėkęs iš trasos. Vyriškiui yra tekę matyti ir tokių avarijų, kurias sukėlę vairuotojai progų išanalizuoti padarytas klaidas ir jas ištaisyti jau nebeturės.
„Ne kartą buvau tragiškų avarijų liudininkas. Yra tekę savomis akimis matyti, kaip susidūrė du automobiliai ir vietoje žuvo abu vairuotojai – moteris ir avarijos kaltininkas vyriškis. Jis būtų likęs gyvas, jei būtų segėjęs saugos diržą, dėl tos pačios priežasties būtų mažiau nukentėjusios ir kartu važiavusios dvi mažos mergaitės, jos susidūrimo metu išlėkė pro langą. Esu tikras, kad tragedijos buvo galima išvengti, jei nebūtų viršytas greitis. Juk viską lemia ne paskutinės sekundės – savo likimą pareguliuojam gerokai anksčiau. Nelaimėms įmanoma už akių užbėgti, jei elgiamasi atsakingai. O paskutinėmis sekundėmis prieš tragediją gali pagelbėti patirtis, nes tuo metu veikia pasąmonė ir būtent išugdyti refleksai“, – kalbėjo D.Leonavičius.
Savo mėgstamiausiu ir mieliausiu kelio ruožu žurnalistas įvardijo buvusį žvyrkelį, dabar jau asfaltuotą į tėviškę vedantį keliuką Ignalinos rajone. Autostrados lenktynininkas nevertina – esą joje mažai yra ką veikti. Dėl to įdomesni „sunkūs“ Lenkijos keliai, nes juose vyksta kova su laiku.
„Kai vykdavau į savo kaimą, galėdavau truputį tame žvyrkelyje paišdykauti, kaip sakoma, palakstyti su vėjeliu – kelias platus, mažai mašinų. Negaliu tvirtinti, kad vairuodamas visuomet taisyklių laikausi. Juk būna situacijų, kai esi priverstas jas pažeisti. Pavyzdžiui, esu dvigubai viršijęs greitį, kai lėkiau kviesti gaisrininkus – liepsnojo mašina, o aš maniau, kad joje yra žmonės. Arba kartais lenkdamas kitą mašiną privalai paspausti, kad nesukeltum avarinės situacijos. Neretai ir kelininkai pamiršta susirinkti greitį ribojančius ženklus – palieka juos ten, kur tikrai nebėra reikalingi“, – tikino sportininkas.
Pareigūnai pakenkė
Piktybiškai elgtis sėdėdamas prie vairo lenktynininkas nemėgsta, tad ir su policijos pareigūnais daug problemų nekyla. D.Leonavičius prisiminė tik vieną istoriją, kai susidūrimas su patruliais buvęs itin nemalonus – taisykles pažeidusį sportininką pareigūnai sustabdę ir, nesigilindami į aplinkybes bei svarų pasiteisinimą, ne tik nubaudę, bet ir užlaikę.
„Lėkiau tuo pačiu mieliausiuoju keliuku į savo kaimą, nes tėvukas pranešė, kad močiutei blogai su širdimi ir nėra vaistų – o ten juk vienkiemis, vaistinių aplinkui nėra. Tuo metu vienas kelio ruožas buvo tvarkomas ir greitis buvo labai sumažintas – jį tikrai gerokai viršijau. Šlykščiausia buvo tai, kad mane sustabdę pareigūnai ne tik nesiklausė pateisinimų, bet ir elgėsi demonstratyviai arogantiškai – visą pusvalandį specialiai užlaikė. Aš jiems visaip įrodinėjau, kad man labai svarbu greičiau važiuoti, sakiau, kad gali palydėti, jog įsitikintų mano žodžiais.
Protokolą pasirašiau, nesiginčijau, nesielgiau piktybiškai – kad tik nebelaikytų. Tačiau kai bylą nagrinėjo teismas, ten savo versiją išdėsčiau. Buvau labai piktas – mano nuomone, policijos pareiga yra pagelbėti žmogui, o ne pažodžiui vykdyti įstatymus. Ačiū Dievui, tąkart viskas laimingai baigėsi, tačiau pareigūnai iš tiesų pakenkė“, – prisiminė pašnekovas.
Mėgstamiausias automobilis lenktynininkui – pirmasis lenktyninis, patvarus, saugus ir greitas „Toyota Corolla“, kuriuo sportininkui teko nuvažiuoti apie 400 tūkstančių kilometrų. Šiuo metu rinkdamasis mašiną D.Leonavičius pirmenybę teiktų ne greitai, bet patogiai, ypač ilgose kelionėse, transporto priemonei, nors vyriškio garaže yra ir sportinė, ir kelioninė mašinos.
„Man labai greito automobilio ir nereikia – greitį mėgstu trasoje, o kasdien vertinu patogumą. Turiu automobilį, kuris patenkina visus mano norus: yra talpus, universalus, iš tiesų patogus – ypač ilgoms kelionėms“, – tikino sportininkas.
Lieptų šypsotis
Su nostalgija pašnekovas prisimena ne tik pirmąjį lenktyninį automobilį, bet ir tuos laikus, kai pradėjo sportuoti.
„Tada norėjosi vis daugiau ralio varžybų, čempionatų. Aišku, laikui bėgant ir techniką išmoksti vis geriau valdyti, gauni daugiau pinigų, jie nemažą dalį sėkmės lemia – dirbam su šturmanu Adomu Šablevičiumi, varžybose adrenalino, to džiaugsmo tikrai patiriam. Tačiau liko mažiau azarto. Metai po metų vis labiau su nostalgija prisimenu, vis labiau ilgiuosi pačių pirmųjų, pigiausių slalomo varžybų – net gatvėse greičiau pradėjau važinėti. Todėl su kolega įsigijom automobilį, su kuriuo kartais aš, o dažniausiai dukra dalyvauja automobilių slalome. Atsimenu ir su manimi sportavusius lenktynininkus, jūsų kraštiečius – visi buvom labai draugiški, būtų labai įdomu dar kartą kokioje trasoje susitikti“, – kalbėjo D.Leonavičius.
Laidos „Ne vienas kelyje“ vedėjas patikino dažniausiai pats sėdantis prie vairo, tačiau jeigu ir tenka užimti keleivio kėdę, vyriškis aiškinti ir reguliuoti vairuotojui neskuba. Dainiaus teigimu, to nedarytų, net jei vairas būtų patikėtas moteriai.
„Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nepastebiu, ar mašiną vairuoja moteris, ar vyras. Vairavimo stilius tikrai skiriasi, nors vienareikšmiškai patikinti, kas geriau, o kas blogiau vairuoja, negaliu. Kai kurios moterys už vyrus atsargesnės, kitos – labiau išsiblaškiusios, nors tai iš tiesų stebina. Pažįstu ir tokių, kurios už daugumą vyrų geriau valdo mašiną. Aš pats labai retai sėdžiu keleivio vietoje – leidžiu save vežti tik tiems, kuriais iš tiesų pasitikiu. Ir nuo aiškinimo stengiuosi susilaikyti. Labiausiai mane siutina vairuotojų kultūros stoka, nepagarba, nemandagumas, taisyklių nepaisymas. Tokį pastebėjęs stengiuosi parodyti, ką blogai padarė, nors tai dažniausiai būna beldimasis į dangaus vartus be leidimo. Kartais, kaip ir visi, susinervinęs pradedu keiktis, paspaudžiu signalą – tikrai nesu abejingas tam, kas darosi keliuose“, – sakė lenktynininkas.
Turėdamas galimybę Kelių eismo taisykles pakeisti D.Leonavičius būtinai įrašytų dar vieną, kuria ir pats vadovaujasi – kad žmonės nuolat šypsotųsi ir vieni kitiems į akis žiūrėtų: „Visuomet sakau: šypsokitės vienas kitam, nes tas, kuris eina į darbą, skuba į mokyklą ar eina užsisvajojęs, yra kaip ir tu pats. Šypsokis, gerbk ir būk dėmesingas – tau bus atsakyta tuo pačiu.“
