Ir prabilo lygintuvai...
Jūsų lygintuvas turi begalę giminaičių. Pavyzdžiui, actekai lyginimui naudojo plokščius sunkius akmenis. Drabužius po tokiais akmenimis palikdavo kaip po presu. Gautas rezultatas gal ir nebūdavo stebuklingas, bet actekams patiko. Juk ne veltui lyginimo procesas įamžintas akmens raižiniuose. Senovės romėnai naudojo įkaitintus metalinius kūjus, kuriais iš visų jėgų plakdavo rūbus.
Kažką panašaus darė ir graikai, kurdami tais laikais taip madingus klostytus drabužius. Audinys buvo sulankstomas smulkiomis klostėmis ir mušamas geležiniais rimbais. Dėl to audinys paklusniai įgydavo norimą formą. Rusijoje nelygintus audinius kapodavo. Bet ne kirviu, o didele medine pliauska su dantytu paviršiumi. Šia pliauska rūbus, lygiai užvyniotus ant apvalaus pagalio – volelio – kočiodavo ant stalo. Šildymas nebuvo taikomas, todėl ir naudos iš tokio lyginimo buvo nedaug. Su švelnesniais audiniais buvo elgiamasi „delikačiau“. Ant jų buvo sėdama minkštąja savo kūno dalimi, tuo pačiu ir šildant, ir spaudžiant.
Na, o šiuolaikinio lygintuvo pirmtakas buvo keptuvė. Prikrauta karštų anglių keptuvė ilgą laiką išlaikydavo šilumą ir gerai lygindavo. Tik štai bėda: jei tik angliukas iškrisdavo iš keptuvės ant audinio – rūbas sugadintas. Dėl to indas su anglimis būdavo uždengiamas dangčiu. O rankenėlė, kad būtų patogiau, įtaisyta iš viršaus. Taip atsirado šiuolaikinio lygintuvo prosenelis – sunkus, nepaslankus ketaus liejinys. Beje, šeimininkės įsigudrindavo jį vikriai valdyti ir netgi mosuodavo juo, kad prie anglies patektų daugiau deguonies ir lygintuvas neatauštų.
XIX a. išpopuliarėjo muzikiniai lygintuvai – sunkūs agregatai pliso, gofro it figūrinių klosčių ruošimui, veikimo metu galėdavę skleisti nesudėtingas melodijas, kažkuo panašias į muzikinių dėžučių. Lygintuvai buvo puošiami emaliu, raižiniais ir inkrustacijomis. Ir atrodė jie ne ką prasčiau už suvenyrus. Bet didžiausia dovana moteriai buvo ne tokie gražūs ir gremėzdiški lygintuvai, o palengvintas lygintuvas su elektriniu kaitinimo elementu. Jį amerikietis Henry W.Seely išrado vos prieš 130 metų.
Vieno siurblio šou
Kas būtų siurblys, jei jis būtų žmogus? Niūriu kiemsargiu? Nagi, pademonstruokite savo vaizduotę! Siurblys savo karjerą pradėjo kaip šoumenas... Taigi, Londono miuzikholas, XX a. pradžia. Technikos progresas apžavėjo ir susuko damų bei džentelmenų galvas. „Šį vakarą mus linksmins... mašina, išpučianti dulkes iš seno kilimo!“ Skamba styginių orkestro muzika ir aplodismentai. „Atvirkštinis siurblys“ susilaukė fenomenalaus pasisekimo. Ir tik vienas žiūrovas susimąstė apie tai, kad agregatas galėtų dulkes ne išpūtinėti, o sutraukti.
Netrukus inžinierius Hubertas Cecilis Boothas (jis ir buvo tas kuklusis žiūrovas) sukrėtė Londoną, pristatydamas savo stebuklingą išradimą. Iš pradžių dulkių siurblys buvo vadinamas „šniokščiančiu Biliu“, nes iš tikrųjų jis šniokštė kaip įmanydamas – energiją jam teikė benzininis variklis, o dydžiu jis nenusileido rimtam krėslui. Išskirtiniam kilimų valymui šeimininkės savo kilimus išnešdavo į gatvę, kur H.C.Boothas pastatydavo savo išradimą.
Tačiau dulkių surinkimo įranga reikalinga namie, o ne lauke! Todėl amerikietis inžinierius W.H.Hooveris sukūrė naminį dulkių siurblio modelį, kuris ganėtinai išpopuliarėjo – taip pat ir dėl akivaizdžiai teigiamo poveikio sveikatai. Vėliau atsirado siurblys su vandens filtru. O dar vėliau – į sienas montuojami visiškai netriukšmaujantys siurbliai, kurie dulkes iš oro gali šalinti kad ir nuolat, taip nesuteikdami jokių galimybių alerginėms reakcijoms išsivystyti. Ir galų gale – stebuklų stebuklas – siurblys-robotas, kuris namus tvarko, žmogui apskritai neprikišant nė piršto.
Kavalierius su sunkia praeitimi
Fenas, šiais laikais paprastas ir lengvas kirpyklos įrankis, kadaise buvo grėsmingas įrenginys: jis labiau kenkė plaukams nei juos gražino. Juk jo išpučiamo oro temperatūra buvo iki 90°C! Jį reikėjo laikyti ištiestos rankos atstumu nuo galvos, nes kitaip šukuosena galėjo paprasčiausiai užsidegti. Ir šis agregatas (svėręs 2 kg) buvo kirpyklų krosnelių, kuriose moterys vos ne gyvos iškepdavo, pakaitalas.
Gelbėjant senovinio feno reputaciją galima pasakyti, kad savo darbą jis atlikdavo vos per 5-10 minučių. Už savo atsiradimą fenas, kaip ir automobilis, turėtų dėkoti vidaus degimo varikliui. Būtent jis buvo įtaisytas geležinėje dėžutėje su išmetimo vamzdžiu, per kurį buvo pučiamas karštas oras.
Pačioje XX a. pradžioje jį sugalvojo Vokietijos konstruktoriai. Nepaisant visų trūkumų, šiuolaikinio feno prosenelis grožio pasaulyje sukėlė tikrą revoliuciją. Naujovė į rinką buvo išleista iškart trimis pavadinimais: „Lorelei“ vokiškų legendų auksaplaukės herojės garbei, bei brizas ir fenas pagal vėjų pavadinimus.
Bet kažkodėl būtent „fenas“ buvo perkamiausias, nepaisant tiems laikams neįsivaizduojamai didelės 39 Vokietijos markių kainos (šukuosenos sutvarkymas kirpykloje kainavo tik 2 markes). Pirkėjos mokėjo už galimybę susitvarkyti šukuoseną namie ir susišukuoti ilgus plaukus (trumpų šukuosenų tais laikais beveik nebuvo) taip, kaip joms patinka, tuo pačiu kuriant grožio stebuklus.
