Procesas prasidėjo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje: dalis automobilių gamintojų, ypač amerikiečių, nepriklausomai vienas nuo kito nusprendė radikaliai supaprastinti kėbulo gamybą – stengėsi sumažinti kaštus ir galutinę kainą, rašo žurnalas „Autoreviu“.
Tada pasirodė uždaro kėbulo automobiliai, kurie buvo pastebimai pigesni nei atviro kėbulo automobiliai, - „Ajax“, „Essex“ ir kiti modeliai. Vėlesni pasiekimai palengvino automobilių pilnai metaliniais kėbulais gamybą. Be to, tai galų gale leido atsisakyti pusiau minkštos stogo dalies, kuri buvo populiari uždaro kėbulo modeliuose.
Daugumoje modelių šią dalį buvo galima atsegti ir susukti ir taip uždarą kėbulą paversti atviru. Ištisinis stogas tokių galimybių, žinoma, neturėjo.
Po to atsirado „nešantis“ kėbulas, kuris buvo vientisas su automobilio rėmu – tokio tipo automobilį buvo labai sudėtinga padaryti atviru, kadangi stogas ir jo kojelės buvo neatsiejama kėbulo dalis, o jų pašalinimas būtų itin pabloginęs automobilio tvirtumą.
Be to, ir rėminiuose automobiliuose atviro stogo kėbulą reikėjo stiprinti tam, kad jis nejudėtų važiuojant nelygiu keliu. Ką jau bekalbėti apie patį susidedantį stogą – reikalavimai jam pasikeitė kardinaliai: juk automobilis pakeltu stogu turėjo kaip įmanoma mažiau nusileisti pagal salono komfortą uždaro stogo modeliams.
Nenuostabu, jog esant tokiems reikalavimams, didieji automobilių gamintojai nuo praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio vidurio nuolatos mažino atviro stogo automobilių gamybą. O jau penktojo dešimtmečio pradžioje dauguma sudedamo stogo kėbulų iš viso buvo nebenaudojami.
Pokario metais atviro stogo automobilis galutinai daugumai tapo siekiamybe ir įsitvirtino „prabangaus“ automobilio sąvokoje. Kiekvienos markės automobilio serijoje pats brangiausias variantas buvo būtent kabrioletas.
O tie automobilių gamintojai, kurie dėl kažkokių priežasčių nepateikdavo atviro stogo modelio, visuomenėje nebuvo laikomi rimtais žaidėjais. Juk platintojai savo prekybos salėje stengdavosi demonstruoti būtent kabrioletus – galbūt koks pirkėjas, pavarvinęs seilę bežiūrint į šį automobilį, susigundys pigesniu tos pačios markės automobiliu.
Atviro stogo automobilis tapo vienu pagrindinių faktorių parduodant kitokio kėbulo automobilius. Šiame sektoriuje vienareikšmiškai pirmavo Jungtinės Valstijos – ten kai kurių markių automobiliai atviru stogu buvo siūlomi keliais variantais, priklausomai nuo įrangos ir apdailos.
Pokario laikotarpiu pigiausias „Oldsmobile“ modelis „General Motors“ hierarchijoje buvo aukso vidurys tarp masiškai gaminamų pigių „Chevrolet“ ir prastižinių brangių „Cadillac“ automobilių.
„Oldsmobile“ automobiliai buvo laikomi „tipiniais savo klasės atstovais, tradiciškai stilingi ir su aukšta apdailos kokybe“. Penkiolika siūlytų modelių, sugrupuotų į tris serijas, buvo galima pasirinkti šešiais skirtingais kėbulo tipais, o atviro stogo modelį buvo galima rasti kiekvienoje serijoje.
Kabrioletas „Dynamic 88“ buvo laikomas brangiausiu variantu iš trijų – tiesa, reiktų paminėti, jog tai buvo kataloginė kaina, kurią sudarė standartinė įranga. Vėliau kiekvienas pirkėjas galėjo savo automobilį „įfarširuoti“ įvairiausiais dalykais iš ilgo ir įvairaus sąrašo.
Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kurio nebuvo įmanoma „įsidėti“ – priekinės elektra valdomos šildymo grotelės. Visą kitą buvo galima užsisakyti už tam tikrą sumą: ir reguliuojamas sėdynes, ir vairą su stiprintuvu, ir hidraulinius stabdžius, ir automatinę pavarų dėžę; ką jau bekalbėti apie 315 AG variklį su keturių difuzorių karbiuratoriumi.
Reiktų paminėti, jog išgarsėjęs turbokompresorinis variklis „Rocket V-8“ ir automatinė pavarų dėžė pirmą kartą pasirodė būtent „Oldsmobile“ automobiliuose.
Visiškai sukomplektuotas kabrioletas „Dynamic 88“ pagal savo kainą praktiškai prilygo kitiems brangesniems atviro kėbulo „Oldsmobile“ modeliams, kuriuose kiek anksčiau išvardyta papildoma konfigūracija buvo įtraukta į standartinę – būtent todėl jų kaina buvo aukštesnė.
Tiesa, šis modelis atrodė kiek kukliau: ne tiek daug chromuotų bortų, paprastesni ratlankių dangčiai ir priekinė apdaila.
Iš esmės „Oldsmobile“ automobiliai pagal 1959-ųjų stiliaus matą buvo santūrus: pavyzdžiui, vietoje madingų galinių „pelekų“ šie automobiliai ant galinių sparnų turėjo beveik nepastebimas blizgančias detales.
Žinoma, tais laikais populiarus panoraminis priekinis stiklas ir gausybė plastiko ant bortų niekur nedingo. Tačiau jų paskirtis buvo ne tiek estetinė, kiek technologinė: keturių iš penkių „General Motors“ gaminamų markių kėbulai buvo gaminami ant vieno kėbulo platformos.
Nors, kaip minėjome, šio kėbulo modelių buvo šeši – du dvejų durų ir du ketverių durų uždaro kėbulo, krovininis-keleivinis ir kabrioletas, - tačiau visi jie turėjo visiškai vienodą priekinį stiklą, priekines duris ir šnekamojoje kalboje „torpeda“ vadinamą struktūrinį elementą.
Netgi dauguma brangių „Cadillac“ automobilių 1959-aisiais buvo gaminami ant šis bazės: skyrėsi tiktai pagal specialų užsakymą Italijoje gamintas „Eldorado Brougham“. „General Motors“ dizaineriams reikėjo paplušėti, kad „Dynamic 88“ nebūtų panašus į analoginį „Pontiac Bonneville“ ar „Chevrolet Impala“. Ir jiems tai puikiai pavyko – dauguma šių laikų dizainerių galėtų pavydėti.
Iš viso 1959-ųjų „Dynamic 88“ atviro kėbulo automobilių buvo pagaminta 8 tūkst. 491 ir šis modelis tapo vienu populiariausiu modeliu tarp „Oldsmobile“ kabrioletų.
Vis dėlto, anuomet pirkėjai dažniau rinkdavosi uždaro kėbulo automobilius, todėl 1959-aisiais perkamiausiu automobiliu tapo keturių durų uždaro kėbulo „Dynamic 88“ modelis.
„Dynamic“ pavadinimą „Oldsmobile“ automobiliai turėjo iki 1967-ųjų, o dviejų aštuonetų kombinacija išliko net iki naujojo tūkstantmečio.
