- Vienai auginti vaiką tikrai nelengva, ypač norint užauginti visapusišką, brandžią asmenybę. Neretai moteris širdyje jaučiasi kalta, kad nesugebėjo išsaugoti šeimos, todėl jai tampa nepaprastai svarbu, kad vaikas nesijaustų prastesnis už turinčius abu tėvus. Todėl daug ko atsisako pati, kad tik vaikas turėtų viską, ko įsigeidžia: žaislų, kompiuterį, brangių drabužių. Tačiau jokios materialinės gėrybės neatlygins tėvo trūkumo, o vaikas augs įsitikinęs, kad motinos poreikiai - nesvarbūs ir su metais reikalavimai vis didės.
Įskaudintos vyro ir norėdamos jį nubausti, kai kurios moterys sąmoningai ar ne, naudojasi vaikais. Pavyzdžiui, draudžia buvusiam sutuoktiniui susitikinėti su jais, jiems girdint kaltina tėvą išardžius santuoką.
Tačiau būna ir taip, kad nieko blogo apie buvusį vyrą nesakydamos, savo elgesiu verčia vaiką mąstyti, kokios jos nelaimingos.
Jei neleidžiama bendrauti su tėvu ar formuojamas neigiamas jo įvaizdis, sunku augti visaverte asmenybe, nes tai trukdo vystytis vyriškosioms berniuko charakterio savybėms, o mergaitę nuteikia prieš vyrus ir neleidžia suvokti jų pasaulio.
Pasilikus vienai, pernelyg stipriai prisirišama prie vaiko, jį kontroliuojant, už jį nudirbant visus darbus ir t.t. Blogiausia, kad pradedama tvarkyti vaiko gyvenimą taip, kaip pati įsivaizduoja. Kai vaikas užauga ir ruošiasi palikti namus, motina nesugeba susitaikyti su susilpnėjusiu ryšiu ir tokie santykiai tampa slegiantys, juolab, kad vaikas nėra mamos nuosavybė.
Likusi viena, moteris dažnai intensyviu darbu siekia įrodyti sau ir pasauliui, kad puikiai su viskuo susitvarko. Tačiau tuomet nebelieka laiko apkabinti, išklausyti, pasikalbėti su vaiku. Vaikas jaučiasi nemylimas, kaltas dėl nesusiklosčiusio mamos gyvenimo. Su tokiu vaikystės „bagažu“ jis tikrai nemokės būti laimingas.
Kaip protingai mylėti:
rūpestis atžala negali tapti vieninteliu gyvenimo tikslu, būtina turėti ir kitų, teikiančių gyvenimo džiaugsmą, šaltinių,
vaikui labiau reikia ne materialinių gėrybių, bet dėmesio ir švelnumo. Liūdesys, abejonės ar nuogąstavimai - žmogiški, natūralūs jausmai, tad neprivalu jų dengti po šaunumo kauke, tačiau nereikėtų ir persistengti, atskleidus savo silpnumą ir baimę - mama turi būti vaikui ramstis,
vaikas turi žinoti aiškią ir konkrečią informaciją apie namuose galiojančias taisykles,
vaikui girdint niekada neverta kalbėti blogai apie jo tėvą. Jis privalo žinoti, kad tėtis jį myli, net jei kartu ir negyvena.
