Pradėjo nuo vabaliukų
Paklaustas, kada pradėjo piešti, K.Kasparavičius sako, kad nuo trejų. Visi vaikai yra dailininkai, tik vėliau praranda domėjimąsi pieštukais ir teptukais. Į choro dirigavimą juos iškeitė ir Kęstutis Kasparavičius. Vėliau jis suprato, kad chorui diriguoti ne taip jau paprasta, be to, nelabai ir įdomu. „Chore daug žmonių, man nesisekė jiems diriguoti“, – prisipažino talentingas menininkas vaikams, susirinkusiems Panevėžio rajono bibliotekoje.
Taigi, metęs muziką, grįžo prie dailės, mokėsi Dailės akademijoje gamybinio dizaino. Apie savo specialybę K.Kasparavičius kalba be sentimentų, nes dirbo trumpai, kol suprato, kad įmanoma gyventi ir iš knygų iliustravimo. Žinoma, iš pradžių jaunam ir nežinomam dailininkui dosnių užsakymų niekas neteikė, pirmąja iliustruota knyga jis per daug nesididžiuoja – tai buvo žemės ūkio vadovėlis pilnais puslapiais vabaliukų ir kirmėlaičių.
Prieš dvidešimt metų keitėsi politinės realijos, svyravo ir ekonominė situacija. Leidyklos neturėjo pinigų, o ir spaudinių kokybė būdavo apgailėtina. Dalyvaudamas tarptautinėse parodose, siuntinėdamas laiškus kitų šalių leidykloms, K.Kasparavičius prasimušė į užsienio rinką. Dabar kai kuriose valstybėse jis įvertintas ne prasčiau nei Lietuvoje. Išskirtiniai jo piešiniai puošia vaikiškas knygas, išleistas keturiolika įvairių kalbų.
Kas jis toks?
Penkiasdešimt ketverių metų vaikų dailininko ir rašytojo karjera vinguriavo tarp užsienio ir Lietuvos. Tuomet, kai pas mus leidžiamos knygos atrodė prastai, dešimt menininko privalomųjų naujo leidimo egzempliorių, atsiųsti iš užsienio, buvo tikras saldainiukas. Į Lietuvos rinką K.Kasparavičius sugrįžo tada, kai lietuviškų leidyklų knygos savo kokybe nebesiskyrė nuo kitų.
Bet sugrįžimą lėmė ne spaudos kokybė. „Tai atsitiko savaime. Kol buvo ta krizė, manimi niekas ir nesidomėjo. Kai vėl viskas pradėjo grįžti, buvau dešimt metų Lietuvoje nieko nedaręs. Tad kiti net nebuvo girdėję tokios pavardės. Kas čia per žmogus? Iš kur jis atsirado? – klausinėjo. Kaip greitai esi pamirštamas, kai nedalyvauji: praėjo dešimt metų, ir niekas manęs nebeprisiminė“, – tikino menininkas.
Bet per pastarąjį penkmetį knygyne prie vaikų literatūros lentynos bent kartą užklydusieji K.Kasparavičių tikrai įsidėmėjo, jo nepamiršta ir seni užsienio redaktoriai. Ne per seniausiai dailininkas sutiko su ilgamečio bendradarbio pasiūlymu iliustruoti dar vieną knygelę – norėjo prisiminti vokišką darbo stilių.
Dailininkas pradėjo rašyti
K.Kasparavičius prieš penkerius metus ėmėsi plunksnos ir tapo vienavaldžiu: vaikiškų knygelių autorystės nebereikia dalytis su rašytoju. Kalbai nukrypus į literatūrą, K.Kasparavičius prisipažįsta laukęs per ilgai. Istorijas kurti jis varžęsis, mat rašyti jam užginė literatūros mokytoja. Abiturientas Kęstutis per egzaminą parašė tokį prastą rašinį, kad mokytoja palinkėjo gyvenime niekada neimti plunksnos.
Iki šiol K.Kasparavičius parašė, iliustravo ir išleido penkias knygeles. Bet stalčiuje jis brandina „žalias“ istorijas. Vaikų rašytojas įsitikinęs, kad istorija turi šiek tiek pagulėti, subręsti ir tik tada pasiekti skaitytoją. „Priešpaskutinė knyga, „Sodininkas Florencijus“, tokia lyg ir klasikinė meškinų istorija (yra toks žanras, tai ne mano išrasta), o aš pabandžiau savaip pažvelgti.
Kiekvieną dalyką sukurti noriu visiškai kitaip, negu iki šiol esu skaitęs, kad naujai suskambėtų. Aišku, vaikams rašau, bet ir mamos, ir tėčiai skaito. Stengiuosi, kad kiekvienas ką nors sau rastų, bet tai neturėtų erzinti vaiko – nebūtų nesuprantamų dalykų“, – apie filosofines užuominas savo knygose užsimena K.Kasparavičius.
Vengia didaktikos
„Jei jau bandau mokyti, tai viską taip užmaskuoju, kad, gink Dieve, niekas neįtartų. Vaikus pabandyk mokyti, tai viską kitaip darys, – įsitikinęs keturias atžalas užauginęs K.Kasparavičius. – Turi taip apeiti, kad vaikas būtų tikras, jog pats taip sugalvojo, o ne kas nors jį moko.“
Vis dėlto akivaizdu, kad kiekvienas kūrinys teigia savas vertybes. Ne išimtis ir K.Kasparavičiaus tekstai bei piešiniai.
Rajono vaikams skaitytoje, bet dar iki leidybos „neprinokusioje“ istorijoje iš skrendančio per kambarį popierinio lėktuvėlio nuskamba žodžiai: „Niekam neįdomus televizorius“. Jie iliustruoja K.Kasparavičiaus stilių – neįkyrus, bet šiek tiek formuojantis vaikų požiūrį tekstas su puikiais, savitais, ypač detalizuotais piešinėliais.
Menininkas prisipažįsta, kad tekstai gimsta kur kas greičiau nei piešiniai. Pirmiausia dailininkas piešia eskizus, vėliau jau detalizuoja scenas. Pats paskutinis, svarbiausias ir įdomiausias etapas – knygos veikėjai. „Daugiausia triūso – prie pagrindinio veikėjo“, – supažindina su darbo rutina iliustratorius. Svarbu viskas – kaip aprengsi, apausi pagrindinį herojų, juk jis puslapiuose šmėžuos iki pat istorijos pabaigos.
Dėl komercijos kokybė nenukenčia
Kur kas senesnį nei rašymas K.Kasparavičiaus užsiėmimą – vaikų knygų iliustravimą – liaupsina kritikai ir apibūdina laimėjimai, taip pat ir nominacija į svarbiausią tarptautinį meistrų pasiekimą – Hanso Kristiano Anderseno premiją.
Pats dailininkas sako, kad piešinių pripažinimas ir vertinimas – gana reliatyvus dalykas: „Žiūrint, kas vertina... Tai sunku apibendrinti, nes yra parodų, kurias gerai vertina kritikai. Tikrai labai aukšto lygio dailininkai, labai puikios jų iliustracijos, bet aš žinau, kad vaikai nelabai mėgsta žiūrėti.
Gali taip būti, bet visiškai nereiškia, kad blogi tie kūriniai. Vaikams piešti – labai subtilus dalykas – nereikia nusipiginti iki tų visų donaldų ir mikimauzų, bet negalima ir grynosios dailės pamėgdžioti, tada vaikams bus sunku. Mano mėgstamiausia dailininkė, kuria aš nuo pat pradžių sekiau, iš kurios visi šiuolaikiniai, ypač Anglijos iliustruotojai mokosi, – Beatričė Poter. Jos piešiniai paprasti, bet joks meno kritikas nepasakys, kad prasti. Tai ir įdomu: paprasta, bet genialu.“
Nors užsakymų K.Kasparavičiui netrūksta, jis nesiėmė masinės gamybos. Dailininkas pasakoja, kad jaunystėje paveikslėliai gimdavo lengviau ir galutiniu rezultatu būdavo patenkintas labiau.
Įvertinus dvidešimt penkerių metų iliustravimo patirtį galima būtų tikėtis, kad dabar viskas eina kaip sviestu patepta. Pasirodo, ne – pats stebisi, kad su amžiumi tampa vis reiklesnis savo piešiniams, dirba prie jų tol, kol lieka patenkintas. Todėl prie vienos knygos sugaištama apie pusę metų.
Meškinas ar vienuolis
„Nesu pastebėjęs, kad mane kas nors mėgdžiotų. Keista, nes taip būna, jei vienam truputėlį kas nors pasiseka“, – svarsto K.Kasparavičius.
Dailininkas labai daug piešia iš natūros. Prisiminęs „Sodininko Florencijaus“ kūrybą, K.Kasparavičius pasakoja, kad daugybė knygelės piešinių – jo aplinkos vaizdai. Viską, ko reikėjo, rado šalia, išėjęs į savo namo kiemą Vilniaus pakraštyje, pamiškėje. Pavarčius bent keletą iš penkiasdešimties jo iliustruotų knygų, galima surasti ir autoportretų. Dailininkas stoja prieš veidrodį ne tik įprastai, bet ir įvairiai apsirengęs – vienuolio abitu ar pasikišęs po megztiniu „pilvą“, nelygu kokie veikėjai gyvena iliustruojamoje knygoje.
Pradėjęs rašyti K.Kasparavičius į knygas įdeda dar daugiau savęs. Neišvengiamai istorijų herojai įgauna paties autoriaus bruožų. „Matyt, ir tas Florencijus – aš pats, ir „Dingusiam paveiksle“ kiekvienas veikėjas turi mano bruožų, – šypsosi ir prisipažįsta, kad net pirmosios knygos veikėjai daiktai įkūnija kai kurias jo savybes. – Taip jau išeina, nes bandai įlįsti į to daikto kailį. Kaip tu jaustumeis, jei būtum vazele? Pažiūrėti jos akimis į pasaulį. Kiekvienas taip gali.“
