Rugsėjo 26 d., penktadienį, 17 val. džiazo meistriškumo viršūnių siekiantieji pianistai pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (Gedimino pr. 42) Didžiojoje salėje. Jie žengs į sceną kaip konkurentai, bet ne 1000 eurų prizas ir noras pasirodyti geriau negu kiti yra kiekvieno iš jų pagrindinė vilionė ir dalyvavimo motyvas.
Solo improvizacija yra ypatingai sudėtingas menas, kuriuo žavėdavo savo amžininkus J. S. Bachas, V. A. Mocartas, F. Listas ir F. Šopenas... Akademinėje muzikoje šis išskirtinis muzikavimo būdas šiuo metu jau gana retas. Net ir džiazo sferoje kolektyvinis, interakcinis, socialus šio žanro pobūdis ragina muzikus dažnai būti drauge ir beveik niekada – po vieną. Tačiau kiekvieno didžio džiazo pianisto karjeroje ateina toks laikas, kai jis nori ir gali įrašyti solo albumą, surengti solo rečitalį, pabūti scenoje be draugų... Noras ir galėjimas kalbėti vienam yra tam tikras muziko brandos ženklas, ir todėl solo pasirodymas jaunam džiazo pianistui yra nemenkas iššūkis, o publikai – didelis malonumas: akimirkos išskirtinumas sukoncentruoja improvizuotojus labai įkvėptam pasirodymui.
Žinoma, bus ir jaudulio (vaikinus ir merginas vertins solidi komisija: Egidijus Buožis, Liudas Mockūnas, Vytautas Labutis (Lietuva), Artur Dutkiewicz (Lenkija) ir Edouard Ferlet (Prancūzija)), bet bus ir gražių spontaniškų atradimų. Dima Golovanov, Vytis Smolskas, Gediminas Gefenas (Lietuva), Laia Genc, Philipp Rüttgers (Vokietija), Aleksejus Nadžarovas (Rusija), Jurijus Seredinas ir Olga Diačenko (Ukraina) ilgą laiką atkakliai ruošėsi tam, kad nustebintų Lietuvos džiazo, fortepijono muzikos ir apskritai muzikos mėgėjus. Bet vienai rungčiai pasiruošti jie niekaip negalėjo – antrajame ture temas improvizacijoms turės pateikti patys klausytojai.
Rugsėjo 27 d., šeštadienį, 20 val. konkurencinė įtampa bus visiškai ištirpusi, į Šv. Kotrynos bažnyčios (Vilniaus g. 30) sceną pakils pilnateisiai konkurso laureatai bei pačių klausytojų balsavimo būdu būsianti išrinkta “publikos simpatija”. Dar viena proga neįprastai džiazo pianistų monologų serijai, kurią simboliškai vainikuos dialogas – suomių pianisto Joono Haavisto ir lietuvių saksofonininko Kęstučio Vaiginio duetas.
Solo yra tam tikra vertybė savaime, bet tuo pačiu ir priemonė: augti, generuoti naujas mintis, įsisąmoninti savo kūrybinę valią ir norus, kad po to, sugrįžus į sceną su draugais, galima būtų daugiau pasakyti ansamblyje. Todėl kiekvienais metais festivalio uždarymo koncertas baigiamas ansambliniu pasirodymu.
Joono Haavisto ir Kęstučio Vaiginio projektas užgimė prieš dvejus metus: “Jazz improvizacija 2006” jam session metu konkurso nugalėtojas Joonas Haavisto ir žymus jaunosios kartos lietuvių saksofonininkas Kęstutis Vaiginis gerokai po vidurnakčio grojo drauge ištuštėjusiame klube, ir akimirksniu suprato, kad jie dar susitiks vienoje scenoje.
Šis duetas, nepaisant to, kad vienas jo narys atvyks koncerto dieną iš Helsinkio, o kitas – iš Amsterdamo, ir prieš tai dvejus metus jie nebuvo susitikę, atliks ne spontaniškų improvizacijų seriją, o autorinių kompozicijų programą, įrodydami, kad džiazo muzikai gali ne tik spontaniškai kurti, bet ir repetuoti telepatiniu būdu.
Paskutinį rugsėjo savaitgalį talentų koncentracija Vilniaus džiazo pianizmo pasaulyje gerokai padidės. Įdomūs susitikimai įvyksta jaukiame tarptautiniame forume “Jazz improvizacija”, ir kiekvienas, kuris neabejingas džiazui, fortepijonui ir asmenybių menui, kviečiamas tapti jų liudininku.
