- Ar permaina Malmės teatre, su kuriuo bendradarbiaujate jau kelerius metus, paveikė jūsų gyvenimo ritmą?
- Nei mano gyvenimas, nei darbas ar kūrybos intencijos tikrai nepasikeitė. Pareigos pareigomis, o krūvis liko panašus kaip ir anksčiau, kai Malmės ir Geteborgo operos teatrai kviesdavosi mane atskiriems spektakliams.
Geteborge esu pastatęs G.Bizet operą „Karmen", P.Čaikovskio baletą „Spragtukas", Malmėje - to paties kompozitoriaus operą „Eugenijus Oneginas", dirigavau G.Verdi „Aidą". Aišku, vyriausiojo dirigento atsakomybė už teatro bei orkestro meninį lygį kur kas didesnė negu kviestinio dirigento. Tačiau didelių permainų nejaučiu.
Manau, Rygoje šiek tiek užsibuvau: septynerius metus kviestiniam dirigentui praleisti viename užsienio teatre - tai labai solidus laikotarpis. Kalbėjausi apie tai ir su Latvijos teatro vadovais. Jeigu jie suras man pamainą, ilgiau ten nedirbsiu, bet kol kas direkcijos prašymu tebesu Rygoje muzikos vadovas ir vyriausiasis dirigentas.
Malmėje operos teatro veikla yra grindžiama premjeromis - tai truputį man padeda derinti darbą Latvijoje, Lietuvoje bei Švedijoje. Statydamas spektaklį Malmėje, turiu išbūti ten tam tikrą repeticijų periodą, padiriguoti seriją spektaklių, ir tuo mano misija pasibaigia.
Be to, Švedijos teatruose darbas nepaprastai gerai organizuojamas - nuo reklamos iki repeticijų, techninių dalykų planavimo, bilietų pardavimo. Ten nebūna net kalbų apie tai, kad solistai gali ateiti dirbti su dirigentu ar režisieriumi ne visiškai mokėdami partijas. Toks pat orkestrantų požiūris į darbą: pradėdamas repetuoti, galiu būti tikras, kad techninių problemų nei orkestro, nei choro artistams nekils.
- Ar tai reiškia, jog savo spektakliais Malmėje galite pasiekti išskirtinę kokybę?
- Yra ir kita medalio pusė: menines problemas, parepetavus su Latvijos ar Lietuvos orkestrais, galima įveikti kur kas kokybiškiau, negu jas pavyksta perprasti švedų muzikantams. Tai taip pat lemia darbo tradicijos. Net jei dešimt kartų pakeltum švedų orkestrantams atlyginimą, manau, situacija nepasikeistų.
O Malmės teatras finansiškai labai stiprus - gali kviestis aukščiausio lygio dainininkus, mokėdamas jiems milžiniškus honorarus. Bet pinigai - dar ne viskas. Man Rygos teatre praleisti metai suteikė vertingiausią iki šiol operinę kūrybinę patirtį, ir šio teatro trupės potencijos, manyčiau, yra didesnės negu Malmės, orkestras - geresnis.
- Gal dabar jūsų vertinami latvių bei lietuvių artistai gali tikėtis patekti į švedų sceną?
- Čia jau dainavo ir ateityje dar dainuos Algirdas Janutas, Kristina Gailitė. Mano nuomonė turi tam tikrą svorį sudarant spektaklių solistų sudėtis, bet galutiniai sprendimai yra priimami perklausose. Čia daug lemia ir nuomonė režisierių, kuriems labai svarbi solistų išvaizda, jų amžius. Švedijoje tvirtos kolektyvinės atsakomybės tradicijos. Man galbūt labiau norėtųsi, kad už konkrečias teatro sritis atsakytų konkretūs žmonės.