Oras kaip ir nieko būtų kokiems atvykėliams, bet man, klaipėdietei, ne kas: plaukioja keletas debesėlių, o ir vėjukas yra, todėl reikės gulėti kopose, o norisi tik prie pat vandens. Pradedu svarstyti: ar mašina iki artimiausio paplūdimio važiuot, ar su dviračiu į Smiltynę? Viena (sėdimoji) kūno dalis reikalauja judesio, nes darbas ofise prie kompiuterio daro savo… taigi dviratis. Velkuosi savo pernykštį sportinį kostiumą, deduosi sportinius batelius, imu kuprinikę ir pirmyn.
Minu pedalus į naująją perkėlą. Kažkaip sunkiai minasi, galva sunki, lenda visokios blogos mintys, nematau nieko aplink. Na, nieko - viskas bus gerai, svarbu gerai nusiteikti.
Prie kasos didelė eilė. Atsistoju už kažkieno plačios nugaros. Aš neskubu, man atostogos. Keltai kelia vienas po kito, tad spėsiu (bet gi niekur nevėluoju?) Vis tik kipšiukas viduje kutena, kodėl kasininkė taip ilgai kuičiasi?
Pasirodo, ne aš viena nekantri, prieš mane stovintysis taip pat murma panosėje. Lyg ir man čia kažką sako…? Taip, man - kritikuoja kasininkę. Aš pritariamai palinkčioju galva. Kažką murma apie nedirbančią atskirai kasą ratuotiems. Teisingai, taip visada buvo – viena kasa pėstiesiems, kita - ratuotiems. Aišku viena, vyriškis ratuotas, nervuotas ir nevietinis. Beveik kaip aš, tik vietinė…
Keltas perkelia į kitą pusę, minu link Juodkrantės. Tarp Smiltynės ir Juodkrantės yra paplūdimio ruožas, kur praktiškai nebūna poilsiautojų. Taigi čia esi tu, saulė ir tolimas horizontas, kuriame susilieja jūra ir dangus.
Pagaliau aš čia. Kaip ir visuomet, žmonių arti nėra, tik kažkur tolumoje boluoja vienas kitas besikaitinantis kūnas, o čia tik aš viena…
- Patinka vienatvė? - iš malonumo prisnūdusią pažadina sodrus vyriškas balsas. Iš netikėtumo net šokteliu.
- Ar galėčiau ją sudrumsti? – seka antras klausimas, nespėjus man atsakyti į pirmąjį.
- Mano abu pusrutuliai nuskanuoja įsibrovėlį: ne koks bomžas, ne jauniklis, patrauklus - veidas sugadintas intelekto, sudėjimas – sportiškas.
- Žinoma, - liežuvis suveikia greičiau nei galva. Galva nesugeba gaudyti minčių, kaip elgtis: apsimesti, kad jis neįdomus, kad vyrai man dabar nerūpi ar lengvai paflirtuoti, taip paįvairinant atostogas? Mano galvoje veiksmų plano dar nėra, o jis jau tiesia paklotą ir taisosi šalia manęs. Aha, aktyvus. Nors lėtumas replikuojant man nebūdingas, tenka pripažinti – jis veiksmais greitesnis.
- Greitai mini pedalus, aš su mašina vėliau atvažiavau, - vėl pradeda jis ir žiūri man tiesiai į akis. Aha, čia gi tas pats murmantis plačiapetis. Jis, tiksliai, jis. Ot, žąsis, kaip aš neįsidėmiu žmonių.
- Aš tave stebėjau kelte. Tu man patikai, -ir vėl jis kalba. Aš kaip kokia višta tyliu, nieko sau. Ir iš viso, ko jis tujina, mes gi ne kokie seni pažįstami.
- Tu man pasirodei liūdna. Atostogauji? - kalba ir žiūri į akis. Tai mane muša iš vėžių. Nebesugebu nei kalbėti, nei mąstyti. Tik suvokiu, kad jo žvilgsnis atviras, bet kartu ir valgantis. Ne, negaliu taip tylėti, reikia kažką sakyti.
- Taip. Pirma diena, Aš klaipėdietė, - nė pati nepajuntu, kaip daug aš vienu sakiniu nepažįstamam žmogui suteikiu informacijos. O tai man nebūdinga.
- Aš – Saulius, - šypsodamasis ištiesia ranką.
- Eva, - atsakau, bet rankos nepaduodu. - Ir apskritai, išmušei mane iš vėžių, prie kasų net tavo veido neįsidėmėjau, - jau tujinu atsitokėjusi ir aš.
- Negi aš toks neatpažįstamai pasikeitęs, Evita? - paklausia, ištardamas pilną mano vardą. Aš išties Evita, o ne Eva. Dabar jau aš įsistebeiliju jam į akis. Galva mintis žaibiškai permeta dvidešimt metų atgal: Vilnius, pirmas kursas, Saulius iš fizikų fakulteto.
Taip – tai jis. Aš - pirmakursė, jis - penktakursis. Mūsų platoniška ir pilna mažų stebuklų draugystė truko vos tris mėnesius, nes, baigęs studijas ir gavęs paskyrimą, jis išvyko dirbti į Alytų. Dar kurį laiką atvažiuodavo į Vilnių, bet paskui dingo ir dingo.
Buvau jį įsimylėjusi iki ausų galiukų, tuomet atrodė, kad tai mano svajonių princas. Bet laikas užgydė tą meilę. Po studijų grįžau į Klaipėdą ir nieko apie jį daugiau negirdėjau. Per dvidešimt metų daug kas įvyko - ištekėjau, pagimdžiau sūnų, išsiskyriau. Aišku, būdavo liūdnų vakarų, kai prisimindavau visas gražias gyvenimo akimirkas, prisimindavau ir Saulių, bet tik trumpam, nes nesu iš tų, kurios gyvena praeitimi. Gal todėl metai ir ištrynė jo veidą iš atminties.
Mes jau du mėnesiai kartu. Saulius taip pat išsiskyręs. Pasirodo, jis jau aštuonerius metus atvažiuoja į Juodkrantę. Jis manęs nepamiršo, žinojo, kad aš gyvenu Klaipėdoje, todėl turėjo svajonę mane sutikti… kaip pasaka, aš be galo laiminga. Gyvenime vyksta maži stebuklai, kai turi didelį stebuklą šalia - jūrą ir, aišku, dviratį...
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
