Norėjau būti chirurgu, man patiko jų atsidavimas žmonėms, darbas ekstremaliomis sąlygomis, pareigingumas ir sąžiningumas. Tačiau mane į sūkurį įtraukė dainavimas. Darbo sąlygos dainininkui neką lengvesnės – gastrolės, vaidmenys, įrašai, repeticijos.
Gal esate donoras – linkęs atiduoti save?
Na, jau... pervertinate. Gal tiktų pasakyti, kad aš – mylintis gyvenimą žmogus. Neriu visa galva – į darbą, meilę, poilsį. Ir pasitikiu savo angelu sargu – gerąja likimo žvaigžde. Ji mane, ko gero, ir nuvedė muzikos link.
Kaip?
Iš dalies gal veikė genetinis paveldas – giminė buvo daininga, artistiška. Mano mama, suvalkietė nuo Kybartų, turėjo nuostabų balsą, dažnai dainuodavo. Jos brolis yra žymus aktorius J.Palubinskas, išvykęs į JAV. O mano tėvas, tikras žemaitis nuo Skuodo, Klaipėdos operos teatro ansamblyje grojo trombonu. Jis mane mokė skambinti fortepijonu. Polinkis dainuoti, vaidinti scenoje manyje visada buvo stiprus.
Kaip jį realizavote?
Pamenu, nutariau pirmiausia stoti į Kauno veterinarijos akademiją, ten išklausyti bendrą anatomijos ir histologijos kursą. Pasimokyti vienerius metus, kad lengviau priimtų į Kauno medicinos institutą. Mat besimokant vidurinėje mano pažymiai buvo prasti, o konkursai į medicinos specialybę buvo – oho!
Na, mokiausi tos veterinarijos ir lankiau vyrų chorą. Kartą jo vadovas J.Kairys pasiūlė man dalyvauti koncerte Filharmonijoje ir atlikti dainą solo. Sutikau. O tą vakarą kaip tik ten koncerto klausėsi profesorius Kipras Petrauskas. „Eduardai, tu turi būti dainininkas!“ – pasakė jis man.
Tai buvo likimas?
Likimo Žvaigždė nesnaudė – tais pačiais metais atsidūriau konservatorijos pirmame kurse. Egzaminų komisijai kiek sumelavau – atlikau savo paties į lietuvių kalbą išverstęs N.Dargomyžskio romansą „Man liūdna“, nors pasakiau, esą jį išvertęs žymus lietuvių poetas. Nedrįsau prisipažinti. O jiems patiko. Bet vėliau prisikabino prie kitų dalykų.
Kokių?
Nuo mažumės šiek tiek šveplavau. Lietuvišką „r“ tardavau lyg koks anglas, tarsi karštą bulvę burnoje laikydamas. Su tokia tartimi scenoje geriau nė nesirodyti. Ir vėl įsikišo likimo žvaigždė – šio reikalo ėmėsi profesorius Petras Olekas, muzikos klasės vadovas: „Eduardai, trūks plyš po metų turi išmokti tarti tikrą lietuvišką „r-r-r-r“!
Buvau išsiųstas į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas), ten negailestingi logopedai mane treniravo kasdien po 8 valandas: „Gerrri vyrai gerrrą girrą gerrrai gėrrrė gerrrdami gyrrė“. Taip norėjau gražiai kalbėti, kad net gatvėje šūkaudavau frazes su ta „r-r“, gąsdindamas praeivius. Grįžęs profesoriui išrėžiau tiksliai ir lietuviškai: „Laba diena, maestr-r-r-o!“
Ir prasidėjo dainininko karjera?
Mokiausi trečiame kurse, kai mane priėmė dirbti į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Pirmasis vaidmuo – Dž.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Buvau tada pienburnis, brandžių vyrų vaidmenims atrodžiau per jaunas, todėl teatro grimuotojui teko ant mano veido piešti įvairiausias raukšleles ir įdubimus.
Scenoje atrodydavau senstelėjęs vyras. Kartą dėl to profesionalaus sendinimo buvo juoko. Ukmergės rajone, kur mūsų šeima leido laisvadienius, sykį apsilankė moteriškė. „Girdėjau, kad čia atvažiavęs dainininkas Kaniava. Žaviuosi jo balsu, norėčiau padėkoti“, – sako. „Labas, – apsidžiaugiau, – čia aš!“ „Nejuokauk, tamsta per jaunas, – subarė ji. – Dainininkas jau pusamžis. Kvieskit savo tėvelį.“
Ar šeimai lieka laiko?
Mano žmona Barbora puikiausiai supranta, kaip man svarbi mano profesija. Ji pati užimta nė kiek ne mažiau – ji aktorė, Klaipėdos universiteto dėstytoja. Puiki, jautri, dvasinga asmenybė. Gyvename kartu jau beveik 40 metų. Mūsų abu sūnūs dirba teatre: Andrius Kaniava – Keistuolių teatro aktorius, o Eduardas – vadybininkas.
Aš koncertuoju, dėstau Lietuvos muzikos akademijos ir Klaipėdos universiteto dainavimo katedrų studentams, dalyvauju spektakliuose Vilniuje ir Kaune, televizijos laidose, koncertuose. Faktiškai esu tikras greitkelio Vilnius–Klaipėda gyventojas! Išmokau net pailsėti vairuodamas automobilį. Tačiau koks džiaugsmas, kai po darbų vėl visi susiburiame krūvon!
Kaip ilsitės?
Geriausias poilsis – kartu su visa šeima kur nors keliauti. Kartais leidžiu sau pasidaryti „tinginio dieną“ – paprasčiausiai slankioju po namus, skaitinėju, žiūriu televizorių. Pasivažinėju dviračiu, pasivaikštau. Ilgų poilsiadienių nemėgstu – nuobodu. Kito pomėgio neturiu, tik dainavimą. Bandžiau žvejoti, bet pagailo tų vargšių žuvelių. Gal kada įsigysiu šunį, taksą, tai vaikštinėsime kartu.
Esate geras pedagogas. Ar daug tikitės iš savo mokinių?
Jie visi – puikūs, talentingi būsimieji dainininkai ir atlikėjai. O kai kurie mokiniai savo atkaklumu ir talentu jau nemažai pasiekė, pavyzdžiui, kad ir kolega Deivis Norvilas. Man jauni žmonės patinka, jie sklidini entu- ziazmo, gyvenimo džiaugsmo. Ir, manau, taip pat tiki gerąja savo Likimo Žvaigžde. Ji suteikia jėgų bei sėkmės.
Vienu metu ansamblis „Trys tigrai“, kuriame dainavote kartu su kolegomis Vladimiru Prudnikovu ir Virgilijumi Noreika, buvo populiaresnis nei garsiausios jaunimo muzikos grupės. Kaip kilo idėja sukurti tokį ansamblį?
Šio ansamblio atsiradimas – vienas įdomiausių mano gyvenimo etapų. Mes, trys mūsų lietuviškosios operos dainininkai, nutarėme įkurti trio pagauti idėjos „gelbėkime gerą muziką“. Juk tuomet, prieš 2000-uosius, žmonės masiškai žavėjosi lengvomis, banalokomis, per TV transliuojamomis estradinėmis ir pop stiliaus dainelėmis.
O takeliai į Operos ir baleto teatrą grėsė užželti žole. Nepasakyčiau, kad operą tada ištiko klasikinės muzikos krizė (apskritai nemanau, kad šis muzikos žanras kada nors patirs krizę), tačiau tuomet iš tiesų reikėjo kažko naujesnio. Priminti apie klasiką, amžinai gyvą ir žavią. Priminti tai, kad ten glūdi tiesa ir spinduliuojantis gyvenimo džiaugsmas. Taigi mes, trys vyrai, įkūrėme ansamblį „Trys tigrai“.
Tačiau tai nebuvo lengvas etapas. Repeticijos, įrašų aptarimas, repertuaro komponavimas, derybos. Visi trys buvome ir esame gana skirtingi, tačiau dėl bendro reikalo – amžinosios klasikos – šlifavome charakterius, gludinome aštrius kampus. Taigi scenoje atrodėme tikri „tigrai“ – temperamentingi ir džiugūs, užliejantys klausytojus šilta dainų energijos galia.
