Marių pažinojau nuo mažų dienų. Visada buvo linksmas, kiek padykęs berniūkštis, vėliau – maištingas paauglys, tačiau tą vasarą pamačiau jį visiškai kitokį. Kaitrią vasaros dieną jis dirbo kieme. Šilti saulės spinduliai žaidė ant jo įdegusios odos, įsitempdami raumenys atrodė lyg nulieti, judesiai tvirti, o veido bruožai suvyriškėję.
„Toks pats vėjavaikis, na, ir kas, kad suvyriškėjo...“ - pamaniau žvelgdama į jį ir nuėjau. Tą patį vakarą mano senelių kieme susirinko visa kompanija. Namelis stovi visai netoli nedidelio ežerėlio, todėl jaunimas labai mėgo šią sodybą ir, jei tik atsirasdavo galimybė, visi sugūžėdavo būtent čia.
Daug bendravome, dalinomės įspūdžiais, naujienomis, juk taip ilgai nesimatėme. Nusprendžiau nueiti prie ežero. Toks šiltas vakaras, taip gaivu prie ežero. Atsistojau ant lieptelio ir klausiausi, kaip šokinėja žuvys, kaip tyliai kažkur kvarkia varlė, mieste to tikrai neišgirsi. Net nepajutau, kad kažkas atėjo, tik tvirtas, vyriškas ir be galo seksualus balso tembras pašiurpino mano odą.
„Gražu čia, - tarė Marius. - Ir tu be proto graži“.
Iki paryčių praplepėjome sėdėdami paežerėje. Nebuvo nei šalta, nei uodų zvimbimas nemaišė. Kalbėjomės apie viską, atrodė, iš kur gali būti tiek daug temų pokalbiui. Susižavėjimas Mariumi augo tiesiog žaibiškai. Juk tiek daug metų jį pažįstu, o štai dabar prieš mane sėdi visiškai kitoks. Jo tvirtos raumeningos rankos, šilumą, bet kartu ir vyriškumą spinduliuojantis veidas, o ta šypsena...
Kiekvieną dieną mūsų jausmai stiprėjo. Leisdavome visas dienas kartu. Gerai prisimenu, kaip nuvažiavę ant didelio kalno, kur mėgdavau vaikystėje rinkti žemuoges, sėdėjome ir linksmai šnekučiavomės. Matyt, sukaupęs visą drąsą, jis stipriai priglaudė mane prie savęs ir pajautęs, kad nesipriešinu, kaip stipriai plaka mano širdis, švelniai prisilietė lūpomis.
Jo bučiniai... Tada man atrodė, kad saldesnio už jo lūpas nieko pasaulyje nėra. Jis lėtai bučiavo mano kaklą, pečius... Kūnas virpėjo lyg mažas drugelis saulės kaitroje. Ta aistra, kurią jautėme vienas kitam, mus tiesiog užvaldė ir dar ta daina...
Paskutinė vasaros diena. Niekada taip ilgai nesu buvusi kaime kaip aną vasarą. Niekur nenorėjau išvažiuoti, nors suvokiau, jog privalau. Ant nosies galo bakalauro gynimas, universiteto pabaigimas, nebėra laiko ilsėtis.
Tą vakarą verkė dangus. Mes stovėjome po lietumi apsikabinę, nekalbėjom, tik žiūrėjom vienas į kitą. Verkėme, bet ne ašaromis, o lietaus lašais, kurie glostė mūsų veidus. Tai buvo mūsų atsisveikinimas.
Nežinau, kodėl mes nusprendėme, kad negalime būti kartu. Juk atstumas nebėra tokia didelė kliūtis, tačiau daugiau mūsų lūpos niekada nebesusijungė. Kitą vasarą aš nebenuvažiavau į kaimą. Naujas darbas, naujos pažintys, atsirado artimas žmogus. Šiandien galiu drąsiai pasakyti – tai buvo mano vasaros romanas, kurio aš niekada nepamiršiu.
Živilė
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
