Saulė, karštis, jūra ir gražūs italų jaunuoliai... Tą dieną, kai sėdome į autobusą, vežantį į išsvajotąjį kraštą, mane išlydėjo vaikinas. Draugė – vieniša, bet ne viena, kaip mėgstama sakyti. Tai tiesiog turėjo būti geras laikas, gražūs prisiminimai, užfiksuoti nuotraukose ir nieko daugiau. Vos nuvykusios į vietą, susilaukėme tiek dėmesio, kiek čia galbūt per metus negautume. A, pamiršau paminėti, juk aš natūrali blondinė – galbūt tas sąmyšis už mano nugaros dėl šios menkutės smulkmenos.
Apsistojome nedideliame kaimely, kuriame kaip tik gyveno du, panašaus amžiaus kaip mes, jaunuoliai. Nuo pat atvykimo kritome vieni kitiems į akį. Taip jau išėjo, kad mes įsižiūrėjome vienas kitą taip, kaip reikia – jokių nesutarimų tarp mūsų su drauge, ar tarp vaikinų. Na, ir prasidėjo mūsų graži 3 mėnesių bičiulystė (tuomet atrodė, kad nieko daugiau).
Būdavome kartu nuolat, išskyrus miego valandas. Kartu eidavome žaisti futbolo (mes tik stebėdavome žaidimą), kartu vakarieniauti, kartu sėdėdavome iki vėlumos aikštėje, važiuodavome gerti kavos, valgyti ledų... Kartu prie jūros, į draugo gimtadienį, į masines šventes...VISUR buvome kartu – neišskiriama ketveriukė.
Bet toje ketveriukėje visuomet žaibuodavo ne vien draugiški žvilgsniai...Jausmai spinduliavo dar šimtą kilometrų aplink mus.
Kai pramokome neblogai itališkai (italai nešnekėjo angliškai, o mes stengėmės išmokti itališkai), vakariniai pasisėdėjimai būdavo poromis. Kai prisimenu, šiluma perbėga. Iš paskutiniųjų stengdavausi suregzti sakinį, ieškodavau žodžių žodyne, susirodydavome gestais...Gal keista, bet nors ir nemokėjau gerai kalbos, tai netrukdė bendrauti. Matyt, ne veltui sakoma, kad kūno kalba – visur vienoda.
Bėgo dienos ir mes su drauge jau supratom, kad išsiskyrimas bus sunkus... Aš vis save tramdžiau (juk Lietuvoje laukė vaikinas. Tiesa, jis laukė, bet aš grįžti pas jį nenorėjau), bet jausmai padarė savo.
Vieną vakarą, kai miestelyje vyko šventė, pasisekė pabėgti nuo šurmulio. Sėdėjome kalno šlaite, žiūrėjome į žvaigždes. Jis laikė mane glėbyje...ir laikas, atrodė, sustojo. Tą akimirką, kai susilietė lūpos, nebereikėjo jokių žodžių. Jie nepasako tiek, kiek dviejų žmonių artumas.
Nuo to vakaro, likusį laiką buvome poros ne tik užkulisiuose, bet ir visiems matant. Nors tai nieko nekeitė. Mes nuolat rydavome vienas kitą žvilgsniais. Norėjosi visą parą būti drauge.
Per paskutinę savaitę su drauge nupirkome kiekvienam medinius rėmelius, juos pačios aprašinėjome po itališką žodį, kurie siejosi su mūsų keturių vasara(viena rašo vieną žodį, kita - kitą, ir taip visą rėmelį), įrėminom mudviejų nuotrauką, įpakavome, atitinkamai pabučiavome ir įteikėme patį paskutinį vakarą Italijoje. Tas vakaras kaip niekad buvo tylus... Tylėjom visi... Žinojom, kad kai išvažiuosim, galbūt niekada taip ir nesugrįšim. Žinojom, kad nors ir pasižadėjome rašyti, tas susirašinėjimas kada nors liausis. Žinojom ir tai, kad kai atslūgs emocijos, toliau gyvensime savo gyvenimus – mes Lietuvoje, jie Italijoje.
Visa tai labai gerai žinojome, bet... tai nesumažino išsiskyrimo kartėlio. Visą kelionę atgal į Lietuvą (pusantros paros) nieko nedarėm kaip tik klausėm itališkos muzikos kompaktinę plokštelę, kurią klausydavom visi kartu ir verkėm....
Vos grįžusi į Lietuvą, išsiskyriau su vaikinu ir mintyse padėkojau likimui už nuostabią vasarą, dėl kurios mozaika virtęs gyvenimas susidėliojo į gražų paveikslą.
Žodis romanas, asocijuojasi su kažkuo aistringu, geismo protrūkiais, nevaldomais poelgiais... Bet tai gali būti ir žvilgsniai, pasakantys daugiau nei šimtas žodžių, ir bučiniai, ir apkabinimai, ir nekalti prisilietimai, ir juokas iki ašarų... Laikas, kai tiesiog gera ir viską aplink pasaulyje užmiršti.
Šiandien turiu savo žmogų, antrą puselę, esu laiminga. Tikrai nebeliko nusivylimo ir laukimo neaišku ko... Prisimenu tą vasarą su šiluma ir jaukumo šypsena lūpose.
Pabaigai pasakysiu, taip, šiemet buvau dar kartą, po trijų nesimatymo metų, nuvykusi į tą pačią vietą... Ir žinote ką? Buvau susitikusi savo TOS vasaros italą – mes tiesiog apsikabinome, pabučiavome vienas kitam į skruostą ir nuoširdžiai šypsojomės. Abu turim savo gyvenimus, bet gera prisiminti, jog keliai buvo susikirtę...
Bionda
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
