“Dar visą diena smarvė, burzgimas ir kratymas“. Pasirausiu švarko kišenėje, išsitraukiu sulamdytą cigarečių pakelį ir užsirūkau. Alyvos, gazolino kvapą permuša prastos tabokos aitrus kvapas. Užsikosčiu. “Reikėtų mesti rūkyti”. Atsikrenkščiu ir spjaunu per langą, bet nepataikau. Jodas skreplys prilimpa prie stiklo. Alkūne bandau nuvalyti stiklą, bet traktorius trukteli į šoną. “Po velnių!“ - pasuka vairą ir ištiesinu traktorių.
Džiūva gerklė. „Greičiau ateitų vakaras” - jau matau ant stalo stovintį butelį degtinės. Liežuviu suvilgau sausas lūpas.
Lėkščiuoti pievą lengva, tačiau nuobodu. Vėl spusteliu kuro rankenėlę, traktorius tik sučiaudi, bet greičiau nenori paskubėti.
Žiūriu į besitęsiančią didelę pievą ir mane užplūsta prisiminimai.
“Turi atrodyti gražiai, juk važiuoji į kurortą,” – man sako žmona.
Štai ir Druskininkai. Kostiumas. Balti baltiniai. Kaklaraištis tik smaugia.
Karšta. Didelis lagaminas daužo man per kojas. Pagaliau. Randu užrašą: “Sanatorija Versmė”.
Kambaryje mane pasitinka jaunas vyras, garbanotais plaukais ir plona ilga nosimi.
- Kazys. Energetikas. Nevedęs, - jis ištiesia ranką.
- Jonas. Traktorininkas. Vedęs, - paduodu savąją.
- Čia vedusių nėra, - Kazys vypteli.
- Kaip tai? – žvalgosi, nežinodamas ką atsakyti... - A, a, a… – pagaliau suprantu, ką turėjo omeny tas jaunuolis.
- Koks didelis lagaminas? - Kazys nieko neklausęs ima mano lagaminą ir deda jį ant stalo, atidaro. Kambarys pakvimpa skilandžiu. - Oho, jis stebisi ir traukia lašinius, dešras, skilandį.
– Bus užkandos, - atvirai džiaugiasi.
Apsižvalgau: stalas ir dvi kėdės, dvi lovos, spinta, šaldytuvas ir televizorius, pro praviras duris matosi vonia.
- Įsitaisyk, o aš bėgsiu “pirmai pažinčiai“ parnešti… - Kazys mirkteli ir nubėga link durų.
“Sustok, ne gerti čia atvažiavau! - norėjau jam šaukti, bet tik numojau ranka. - Mažumėlę išgersiu pažinčiai ir šiukštu, daugiau burnon nebeimsiu! (Prisiminiau, juk žmonai buvau pažadėjęs).
Ir vėl bonka ant stalo...
- Eime į šokius, - Kazys pakyla nuo kėdės, palengva svyruoja, baltame ištįsusiame veide lyg “Stop” lempa šviečia raudona nosis.
“Jis taip greitai apgirto?” – nusistebėjau.
- Eime, - o aš tvirtai stoviu ant kojų.
Akina mirksintys prožektoriai, glušina tranki muzika. Stoviu, prisimerkęs žiūriu. Garsi muzika net drebina sienas, tačiau jokių muzikantų ant scenos nematyti. Pagaliau salėje įžiūriu šokančias poras, prie pasienių sėdinčias moteris, duris ramstančius vyrus.
- Eime vesti šokti panas, - Kazys nulinguoja link moterų.
Poros jaunos ir pagyvenusios, ploni ir stori šoko susiglaudę.
„Šokti? Po vestuvių dar nešokau“. Įsižiūrėjęs pamačiau savo naująjį pažįstamą Kazį šokanti su apkūnia moterimi, nes jo garbanoti išsidraikę plaukai išsiskirė iš plikių. Jis kažką šiai moteriai pasilenkęs į ausį šnibždėjo, o ši šypsojosi.
Pertrauka. Sugrįžta Kazys.
- Kodėl nešoki? - jis klausia. - Juk turi išsirinkti nakčiai (nusijuokė)
- Aš turiu žmoną.
Kazys vis kviečia, šoka, o aš stoviu, neinu į savo kambarį: „Pažiūrėsiu kaip šoka“. Mano aukšta, stambi figūra išsiskirė vyrų būryje. Galva aukštai - visą salę matau.
- Gulbių valsas! – praneša per ruporą.
Išties, užgroja valsą. Matau ir netikiu savo akimis, link manęs suka jauna mergina šviesiais trumpai kirptais plaukais, trumpu sijonėliu. Priėjusi timptelį už rankovės. Ką jau darysi, einu paskui. “Kam aš čia atėjau” - ir pykstu ant savęs. Mergina sustoja, paima mano ranką. Lyg kultuvė dideliame grubiame mano delne raudonai dažytais ilgais nagučiais maža rankutė.
Negrabiai ją tokią gležną apkabinu. Jos geltonai dažyti trumpi plaukai šviečia, ausyje įvertas auskaras vis žybsi. Didelėje dekoltėje iš viršaus aiškiai matosi apvali krūtis. Uodžiu saldų jos kvepalų kvapą, jaučiu laikąs liekną ir karštą merginos kūną. Man pinasi kojos, niekaip nepataikau į ritmą.
- Kristė, - į mane žvelgia įstrižai jodu tušu apvestos blizgančios akys, skaisčiai raudonose besišypsančiose lūpose balti sveiki dantys.
- Kaip? – paklausiau, nes nesu girdėjęs tokio vardo.
- Kristina, - ji pakartoja.
- Jonas, - po pertraukėlės susivokiu, kad ir aš turiu pasakyti savo vardą.
Ji spusteli mano ranką. Nutyla muzika. Palydžiu ją iki moterų pusės ir grįžtu atgal.
"Eisiu miegoti”, – tačiau mano kojos man nepaklūsta – kažkodėl stoviu ir lažko laukiu.
Grįžta Kazys.
- Faina moteriškė tave kadrina , - jis paploja man per petį.
Neatsakau..
- Žinai ką? - vėl kalbina.
- Ką.
- Aš su savo kadriuku eisiu į mūsų kambarį, bet tik tu negrįžk ankščiau dvyliktos, - Kazys mirkteli akį.
- Supratau, - linkteliu.
Kazys man pamojuoja ranka ir dingsta.
Vėl užgroja muzika. Tačiau neinu jos kviesti, stoviu ir nežinau ko tikiuosi, tik mano akys pačios seka - kur ji?
- Galima, - pamatau spindinčias primerktas Kristinos akis.
Naktis. Einame palengva Druskininkų gatve. Ji įsikibusi abiem rankomis į mano ranką, prigludusi prie manęs. Tyliu. Nežinau, ką sakyti. Nežinau, kur einu. Einu ir tiek. Ilgi liepų šešėliai žibintų šviesoje ir tamsūs namų langai.
- Čia, - ji pataraukia mane iš šaligatvio.
Aš lyg sapne. Kristina sagsto sagas. Virš manęs spindinčios akys, skaisčiai raudonas lūpos, iškilę tamsiai rausvi speneliai…
Aš su ja jaučiau tai, ko niekada nesu jautęs…
“Ankščiau galvojau: moteris - kaip moteris. Dabar žinau: moteris gali skirtis kaip dangus ir žemė” – vėl išsitraukiu sulamdytą cigarečių pakelį ir vėl užsirūkau.
Riaumoja galingas traktorius, iš kaminėlio verčiasi juodi dūmai, iš po ratų tyška purvai. Blizgantys metalinių lėkščių ašmenys drasko dar žalią pievą, juodas ruožas lieka paskui mane.
Džiūsta mano burna. Aš tik laukiu vakaro. Traktoriaus iškratytas, apkurtęs, prisirijęs dūmų, prisiuostęs gazolino, išsitepęs tepalais, dulkėtas ir purvinas parslinksiu į namus, vienas išgersiu savo butelį degtinės, nenusirengęs krisiu į lovą ir užmigsiu. Gal šiąnakt vėl susapnuosiu Kristiną?
Burgaila
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
