Jau ne kartą grasinau skyrybom, ir kas labiausiai nuvylė... jis sutiktų... „Gerai, sako, kaip tu nori" arba „Jo, skiriamės, nes nieko bendro neturime...." Bet po tokių pasikalbėjimų pati pirma pradedu lįst į sąžinę: „Kaip tau viskas paprasta", „Eini lengviausiu keliu" ir t.t...
Bandau tada aiškintis, kas jam blogai, kuo jis nepatenkintas, kaip norėtų gyventi ir būti laimingas, žodžiu, ieškau sprendimų... Ir nors labai skaudu tai pripažinti, pasirodo, man vienai tik tai ir rūpi....
Bandžiau ir siūlyti psichologo pagalbą, kartu nueiti pas šeimos psichologą, gal pabendravus su nešališku žmogumi, išklausius jo patarimų, jis visai kitaip pradėtų žiūrėti į bendrą gyvenimą ir pagaliau į mane, į savo moterį... Bet gavau tokį atsakymą: „Aš pats sau geriausias psichologas"...
Šiaip kaip žmogus, jis yra geras, ramaus būdo, rūpestingas, tvarkingas, neturi kažkokių baisių ydų... Baisiausia, kad vis dažniau tyliai sau paverkšlenu, kad esu nelaiminga, gyvendama su šiuo žmogumi... Trūksta vyriško dėmesio, trūksta pokalbių, paprasčiausio bendravimo, rūpinimosi, domėjimosi šalia esančiu žmogumi, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena, kuo domisi, ką veikė per dieną...
Dažniausiai miegam po atskirom antklodėm, atsukę viens kitam nugaras... Kalbant apie tas retas „gerąsias dienas", stebiu aš jį, ir atrodo, kad myli, pats tai dažniau pasako, nei aš... Tomis dienomis išties jaučiuosi mylima, degu noru gyventi kartu ir kuriu gražius ir šviesius ateities planus... Tačiau žinau, kad tai greitai baigsis... Svarbiausia, kad nesuprantu, nežinau ir paklaususi negaunu atsakymo, kas atsitiko, kad tu, pvz., paėmei ir nutilai...
Paklaustas atsakei vienu žodžiu, pradėjai elgtis taip, lyg aš būčiau kuo prasikaltus... Iš pradžių, kai tik matau, kad kažkas jau ne taip, klausiu, kas atsitiko, ko nekalbi, ko tyli, gaunu trumpą atsakymą „nieko".... Tada pati pradedu elgtis taip pat, kaip jis... Ir namuose kokiai savaitei įsivyrauja visiška tyla... Iki tos dienos, kai aš pratrūkstu „Koks čia gyvenimas, gal reikia baigt šitą cirką ir sukt skirtingais keliais...", o tada kaip viskas vyksta, jau rašiau...
Sunku man Jums perpasakot savo gyvenimo detales, sudėliot mintis, bet gal iš šio minčių kratinio įžvelgsite kažką ypatingo ir padėsite atrasti tinkamą sprendimą, kuria linkme sukti mūsų santykius. Dėkoju.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laiškas bei kitų klausimų gausa bendravimo tema į šią problemą skatina pažvelgti kiek plačiau ir aptarti kelis aspektus, kuriuos verta žinoti kuriant bei palaikant poros santykius. Jūsų aprašytą situaciją, manau, atpažįsta ne vienas šeimoje gyvenantis asmuo: švelnumo stygius, tyla, bendrumo stoka, nedėmesingumas.
Pirmiausia norisi pabrėžti, kad tokie procesai yra neišvengiami sutuoktinių gyvenime, o ypatingai pirmaisiais santuokos metais. Šeimą sukuria du skirtingi žmonės – vyras ir moteris. Vien jau būnant kitos lyties, jiems prireikia nemažai laiko susigyventi su šiais kitoniškumais. Dar jie kiekvienas turėjo savo šeimas, aplinką, jau vaikystėje ir paauglystėje išsiugdytus įpročius, vertybes, elgesio normas. Į santuoką kiekvienas ateina su savo unikalia istorija ir atsineša įsivaizdavimą, kokia turėtų būti šeima.
Dviejų skirtingų pasaulių susijungimas toli gražu nereiškia, jog savaime atsiranda naujas kūnas. Nusprendę tuoktis žmonės turėtų suprasti, kad imasi kūrybos, kuri nėra vien malonios akimirkos. Įvairūs barniai, tylėjimo dienos, užsidarymas ir panašūs veiksmai yra derinimosi, mokymosi būti dviese, savo šeimos taisyklių, ypatumų nustatymo proceso dalis. Girdėdama, kad pora visai nekonfliktuoja, drįstu paklausti, kiek laiko jie praleidžia kartu, ar jie turi ką nors bendra, galiausiai - ar jie vienas kitam rūpi...
Taigi nesutarimai bei nesupratimai yra normalu. Tačiau jie duoda naudą tik tuomet, kai jaučiate, jog jūsų šeima tokiu būdu auga. Jau ne viename savo atsakyme esu minėjusi, kaip vertėtų spręsti problemas, kad jos duotų norimus rezultatus ir dėl to čia nesikartosiu.
Labai dažnai moterys ar vyrai savo klausimą papildo tokiais prierašais: „Kalbėjausi, nepadėjo.” Tai tarsi užuomina, jog norisi paprastesnio, greitesnio būdo palengvinti nemalonią situaciją. Deja, nieko kito negalėčiau pasiūlyti, kaip tik kalbėtis dar kartą. Tik pasiūlyčiau prieš tai pamąstyti, ko siekiama tuo pokalbiu: pakeisti kitą pagal savo turimą scenarijų ar kartu spręsti problemą.
Bet kokios problemos sprendimas pirmiausia reikalauja pastangų koreguoti savo elgesį. Jei matote, kad nepavyksta žmogaus prakalbinti jau daug kartų naudotu būdu, vadinasi jis nėra veiksmingas. Keisti save nereiškia tapti geresne, nuolankesne, tylesne ar labiau atsiribojusia. Gal būt jis jaučiasi per daug saugus, o jūs atliekate darbą už du taip sudarydama jam sąlygas ramiai tylėti. Pabandykite įsivaizduoti, kad jūsų šeimoje yra vienas rūpinimosi kiekis. Kuo daugiau jus rūpinatės santuokos gerove, tuo mažiau tos atsakomybės lieka jūsų sutuoktiniui.
Pabaigai norėčiau paliesti dar vieną šios temos aspektą – atsinešamą bendravimo modelį iš savo tėvų. Panašu, jog gyvenimas šeimoje reikalauja mokėjimo ir išminties. Mūsų seneliai, tėvai turėjo kur kas tvirtesnes tradicijas bei normas santuokos klausimu, deja, tik nedaugelis jų gebėjo konstruktyviai spręsti šeimoje esančių santykių problemas ir perduoti tinkamą bendravimo modelį savo vaikams.
Kartais užtenka stebėti sutuoktinio bendravimą su tėvais ar jo motinos bei tėvo santykius, pamąstyti apie savo patyrimą vaikystėje ir galima gauti nemažai atsakymų, kodėl jums tenka išgyventi aprašytas situacijas.
Rašau tai ne siekdama pateisinti jus slegiančią situaciją, o norėdama atkreipti dėmesį, jog sutuoktinių bendravimas reikalauja daug pastangų, geranoriškumo, sąmoningumo, žinių bei kantrybės. Drąsinčiau pasikalbėti apie jus neraminančias situacijas tuomet, kai esate susitaikę. Kartu skaityti straipsnius ar knygas šeimos tematika (po truputį).
Svarbu suvokti, kad šis kelias yra ilgas, su pakilimais ir nusileidimais. Rezultatas, kurio reikėtų siekti, tai ne visiškas konfliktų išnykimas, o jų nebijojimas. Žinojimas, kad tai padės jums išsiaiškinti kažką naujo ir dar labiau jus sustiprins.
Sėkmės. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
