Man baisu, kad aš sustorėčiau, būčiau nesusitvarkius, aplipus vaikų maistu, nuobodus žmogus. O plius, aš juk turiu tik vieną gyvenimą ir jį norėčiau nugyventi dėl savęs, o kai atsiranda vaikai, tai juk jau gyveni ne dėl savęs. Ir visa tai susideda į viena - aš nenoriu turėti vaikų.
Beje, man 24 metai, niekas tų vaikų man ir neliepia turėti, tačiau toks požiūris nepadeda gyventi. Ir jaučiuosi truputį nenormali, tačiau tikrai labai pavydžiu šeimoms, kurios gražiai gyvena ir be vaikų, o man atrodo, kad tai neįmanoma, nes vyras visada norės vaikų. Ne tą dieną, kai susipažįsti, bet kai jau santykiai rimti, ir šis klausimas ima kilti.
Būčiau dėkinga, jei atsakytumėte į šį klausimą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Troškimas tapti motina daugeliui moterų yra instinktyvus dalykas. Gyvybės pratęsimas, naujo žmogaus atvedimas į pasaulį kone kiekvienai yra laukiamas išgyvenimas. Pagimdyti kūdikį, maitinti jį, kurį laiką būti jam svarbiausiu žmogumi yra išskirtinė moters galimybė, gamtos dovana moteriai. Tapimas mama yra bene didžiausias asmenybės virsmas. Pokytis, kurį lydi daugybe pojūčių ir išgyvenimų, prieštaringų jausmų ir iki tol nepažintų savo galimybių, dovanų pamatymas.
Bet kaip suprantu, tave labiau domina sunkioji šio proceso pusė: skausmas, atsidavimas, nuolatinė atsakomybė, buitis ir daug kitų dalykų, kuriuos atneša gimdamas vaikas. Ir kaip bebūtų gaila, to atmesti ir paneigti negaliu. Visgi norėčiau pasidalinti keliomis mintimis, kurios kilo skaitant klausimą. Jame įžvelgiau dvi tau rūpimas temas: „Ar aš esu nenormali?” ir „Ar sutiksiu vyrą, kuris nenorės vaikų?”
Galvojant apie pirmąjį teiginį, būtų svarbu paminėti, jog noras turėti vaikų daugiau ar mažiau priklauso gamtai, tai yra prigimtinis, instinktyvus. Tačiau perdėta baimė gimdyti, atiduoti save kitam, netekti savo gyvenimo greičiausiai yra aplinkos įtakos produktas.
Jaunos merginos požiūris į vaikus neretai yra susijęs su santykiais su mama. Girdėta gimdymo, vaikų auginimo patirtis iš jos lūpų, jos elgesys su tavimi, jos vertybės ir nuostatos gali būti tas šaltinis, iš kurio kyla nerimas, galvojant apie tapimą motina. Įtakos gali turėti ir konkrečios baimės: skausmo, priklausomybės, atsakomybės ir panašios. Neretai mūsų požiūrį formuoja matomi pavyzdžiai, mums reikšmingų žmonių nuomonė.
Tai vardinu tam, kad pabadytum atsirinkti, iš kur kilo šis nenoras. Kiek jis yra tavo, o kiek aplinkinių primestas ir užtvirtintas. Jokiu būdu nesakau, jog reikia keisti savo požiūrį. Tačiau tavo turimas motinystės vaizdas yra tik viena jos dalis, kuri tave labai baugina. Verta paieškoti plačiau. Gal pavyktų pamatyti, kokiomis stipriomis ir turtingomis asmenybėmis tampa moterys, auginančios kelis vaikus? Kokios jos gali būti įdomios, išradingos, kūrybingos, ramios, šiltos ir traukiančius visus aplinkui. Tai, ką tu aprašei kaip mamos vaizdą, yra tiesa. Tačiau ji ne vienintelė.
Svarbu per anksti nepasistatyti užtvaros buvimui mama, kurią su laiku bus vis sunkiau sugriauti. Gali būti, kad tau šiuo klausimu reikia laiko ir didesnio atvirumo kitokiai patirčiai.
Visgi yra galimybė, kad šis troškimas taip ir nepabus tavo viduje. Tuomet lieka kitas nerimas: kaip sutikti vyrą, kuris būtų laimingas dviejų žmonių šeimoje? Čia vėl noriu klausti: ar galvoji apie konkretų asmenį, ar tik apie būsimo vyro idėją?
Santykiai patys savaime keičia daug ką, tame tarpe ir nuostatas bei ankstesnius įsivaizdavimus, planus. Buvimas su konkrečiu vyru ir gyvenimo kartu kūrimas leidžia kalbėtis apie nerimus, nenorus, lūkesčius. Saugumo jausmas, pasitikėjimas gali pakeisti tavo požiūrį arba kitam lengviau priimti tavo nenorą.
Vis dėlto pasirinkimų kriterijai neturėtų būti lengvo gyvenimo troškimas. Tokį jį siūlo reklamos. Net ir buvimas su vyru reikalauja daug atsisakymo, pasiaukojimo, savęs atsižadėjimo. Lengvas kelias dėl savęs ne visada duoda širdį džiuginančius rezultatus.
Gražaus ir prasmingo ieškojimų laiko.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
