Ekologijos instituto tyrimų duomenimis, dabar Lietuvoje jų kartu su jaunikliais gali būti apie 40-80. Puikią reakciją ir miklų šuolį turinčiam plėšrūnui miške grobio užtenka, ne badmetis, šis žvėris gali pramisti ir pasigauti ką tik nori - kėkštą, stirną ar voverę. Be to, pavyzdžiui, Estijoje lūšių daug, kaimynai jas net medžioja, o ar teko kada girdėti, kad lūšis būtų ką nors užpuolusi? Kad tai baisus plėšrūnas - labiau panašu į žmonių sukurtą mitą.
Skola gamtai
"Gyvūnų veisimas prasideda ne nuo idėjos, ne nuo pinigų ar projektų, o nuo tokių gerųjų keistuolių kaip eigulys Petras Dabrišius, jau penkiolika metų Ubiškių girininkijoje įkurtame "Žvėrinčiuje" (Telšių rajone) auginantis daugybę gyvūnų, - sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento specialistas S.Paltanavičius. - Jei nebūtų tokio gyvūnams atsidavusio žmogaus, nieko gero nebūtų galima tikėtis. Na, įrengtume aptvarą, atvežtume lūšių, pasamdytume prižiūrėtoją. Tačiau jei žmogui žvėrys ne itin rūpės, jie išmirs."
Telšių miškų urėdijai priklausantis "Žvėrinčius" dabar dalyvauja iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamoje lūšies populiacijos atkūrimo programoje. Tikimasi, kad jau greitai kasmet į laisvę bus galima išleisti po dešimt lūšių. P.Dabrišiaus nuo 2005 metų prižiūrimos lūšys jauniklių jau atsivedė antrą kartą (jos veda kas antri metai).
Lūšių populiacijos atkūrimas Lietuvos miškuose - mūsų šalies įsipareigojimas ES. Pasak eigulio, kažkada dėl žmogaus kaltės šie žvėrys iš mūsų miškų išnyko, dabar atėjo laikas atiduoti gamtai skolą. Dėl skanios mėsos daug jų išmedžiojo brakonieriai.
Kaip pasakojo S.Paltanavičius, kažkada, kai kunigaikščių miškuose buvo leidžiama medžioti visiems, sumedžiotos lūšies kailį buvo leidžiama pasilikti, o mėsą reikėdavę pristatyti į kunigaikščio dvarą.
"Dabar padidintos baudos gal sustabdys brakonierius, - sakė gamtininkas. - Kai prieš dvejus metus Joniškio rajone brakonieriai nušovė dvi lūšis, atsipirko kelių šimtų litų baudomis. Dabar bauda už nušautą lūšį - 15 tūkst. litų."
Slovėnai pirmieji
"Pirmieji lūšis į savo miškus grąžino slovėnai, - pasakojo S.Paltanavičius. - Prieš keturiasdešimt metų Slovėnijos kalnuose lūšių nebuvo. Slovėnai pradėjo pirkti jas iš zoologijos sodų, o paskui pripratintas išleisdavo į laisvę. Dabar jų miškuose jau gyvena apie 600-700 lūšių. Per trisdešimt metų populiacija buvo dirbtinai suformuota. Ir lenkai per penkiolika pastarųjų metų lūšių populiaciją atkūrė Kampinoso nacionaliniame parke, kuris yra 50 km nuo Varšuvos. Čia jau nuo XIX a. lūšys buvo visiškai išnykusios, visi šias buvusias nuolatines gyventojas buvo ir pamiršę. Lenkai pastatė miške voljerų, iš zoologijos sodų pirko gyvūnus, kuriuos apgyvendinę voljeruose pripratino prie miško, paskui padarė kopėčias, kad lūšys kada užsimaniusios galėtų išeiti į mišką, o panorėjusios vėl sugrįžti. Po kurio laiko jos jau ir negrįždavo."
Kad negrėstų kraujomaiša
Dabartinė Lietuvos lūšių populiacija (40-80) yra per maža, kad jos galėtų normaliai daugintis, gresia kraujomaiša, tad gamtininkai tikisi populiaciją kiek išgryninti kasmet į laisvę išleisdami po dešimt voljeruose užveistų jauniklių. "Reikia taisyti savo klaidas. Kaip ir iškirstą mišką atsodinti, taip ir lūšis į miškus sugrąžinti", - sako S.Paltanavičius.
Tačiau sumanę šiuos žvėris gausinti kitokiu būdu nei slovėnai ar lenkai, pirks ne iš zoologijos sodų (ten dažniausiai yra įvairių mišrūnų, hibridų, porūšių), bet patys voljeruose veis genetiškai grynų rūšių lūšis. Į laisvę išleis jau pasirengusias gyventi miške, kad kuo mažiau jų žūtų. Tam, pasak S.Paltanavičiaus, skirta lėšų iš ES struktūrinių fondų. Iš viso biologinei įvairovei išsaugoti skirta 46 mln. litų, apie 5 mln. iš šios sumos galės būti panaudota lūšies populiacijai atkurti 2007-2013 metais. Dabar Lietuvoje yra penki lūšių veisimo centrai, "Žvėrinčiuje" - pats stipriausias. Šiemet į eigulio P.Dabrišiaus valdas bus atvežtos dar trys lūšys - dvi iš Stokholmo, viena iš Rygos.
Medžioti moka ir nemokytos
Daug kam atrodo, kad tokie gyvūnai, kuriems voljeruose būdavo pateikiamas maistas, nemokės patys miške medžioti, neprasimaitins.
"Nesąmonė, lūšies medžioklės instinktas labai stiprus. Jų nereikia mokyti medžioti, - sakė eigulys. - Kartą, kai voljere jau paėdusios lūšys snaudė, į jų teritoriją atstraksėjo voverė. Visos kad šoko į medžius, maniau, per viršūnes išlėks. Reakcija žaibiška. Akimirksniu voverę pagavo, tik uodega liko. O kaip jos sugeba pagauti labai atsargų, pastabų paukštį kranklį! Šis arti nieko neprisileidžia, bet lūšiai tai ne problema - tik šuolis, ir kranklys nebegyvas. Paguldo, bet neėda. Išrankios jos maistui kaip katės. Papjauna gal iš piktumo, kad jų pietų likučių atskrenda palesti."
Estė atsekė paskui lūšis
Kai 2005 metais kelios nelaisvėje gimusios lūšys į "Žvėrinčių" buvo atvežtos iš Estijos, ilgai jos buvo baikščios, o dar po migdomųjų kol atsikvošėjo, tačiau užteko į jų voljerus kelias vištas įleisti, kaipmat atsigavo. "O koks skirtumas, ar man tas vištas papjauti ir duoti lūšims, ar leisti joms pačioms pasigauti", - gamtos realybę dėstė P.Dabrišius.
Į "Žvėrinčių" kelis kartus per metus aplankyti savo mylimų lūšių atvažiuoja estų rašytoja Viktoria Rannik. "Kai mano lūšis, su kuriomis jau buvau taip susidraugavusi, kad iš mano rankų ėdė, išvežė į Lietuvą, aš sau pasakiau, kad visą Lietuvą išmaišysiu, bet jas surasiu, - pasakojo estė. - Ir radau. Žinojau, kad žmogus, pas kurį lūšys atvežtos, gyvena kartu su vilkais. Ir aš taip norėčiau kartu su lūšimis gyventi, stebėti jas, jų tarpusavio santykius. Jos - labai protingi gyvūnai. Dabar čia dažnai lankausi, ir su Petru daug bendro radau."
V.Rannik knyga apie lūšis "Lūšies vaikas" šiemet Estijoje buvo pripažinta geriausia knyga vaikams.
"Knygą aš rašiau ketverius, o lūšis stebėjau aštuonerius metus. Man pažįstamos visos nelaisvėje laikomos lūšys Estijoje, Suomijoje, Latvijoje. Apie jas rinkau visokią informaciją internete, iš viso pasaulio, verčiau iš 21 kalbos naujausias žinias, nes bibliotekose knygos apie šį gyvūną jau beviltiškai pasenusios. Šioje knygoje - pati naujausia informacija apie lūšis dabarties pasaulyje", - pasakojo rašytoja.
Ji apgailestauja, kad Estijoje nėra tokių centrų, kur lūšys būtų laikomos dideliuose aptvaruose ir veisiamos, paleidžiamos į laisvę (Estijoje laisvėje gyvenančių lūšių ir taip yra daug).
"Mūsų šalyje neįprasta taip draugauti su lūšimis, jas glostyti. Ir vilkus taip laikyti, kaip Petras laiko - neįsivaizduojama, - estė negalėjo atsistebėti, kaip gražiai P.Dabrišius sutaria su laukiniais žvėrimis. - Pas mus lūšis laikoma pavojingu gyvūnu. Aš noriu šį mitą sugriauti ir parodyti šį žvėrį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Lūšys per tuos stebėjimo metus man atsiskleidė, perpratau jų psichologiją, santykius šeimoje. Dar vienas ilgai gyvavęs mitas, kad lūšys - vienišės. Šveicarijoje vykdytas mokslinis projektas įrodė, kad tai labai socialus gyvūnas."
Galima sakyti, kad Estijoje šios rašytojos knyga mitą apie plėšrią lūšį šiek tiek sugriovė. "Knygą išpirko, apie ją daug kalbama", - džiaugėsi lūšių draugė V.Rannik.
