Pamatę akiai neįprastą pavėsinę su kolonomis arba stulpais, kuri dar būna ir ažūriniu stogu, su suoliuku, kabančiais gėlių vazonais, daugelis maloniai nustemba. Dažniausiai šis sodo gaminys susideda iš dviejų stulpų, stovinčių vienas priešais kitą. Ant jų būna uždėtos dvi lygios arba išlenktos sijos, į kurias remiasi vienodais atstumais išdėstyti dekoratyviniai elementai, pavyzdžiui, ažūrinės tvorelės.
Nors pergolių konstrukcija yra paprasta, tačiau jos priklauso šių sodo įrenginių kaina. Bendrovės „Rugosa“ direktorius Rimantas Siniauskas išskyrė du pergolių tipus – su puslankio formos ir tiesiu stogu. Pirmosios pergolės, kurios iš pažiūros primena arką, gamyba užtrunka ilgiau, nes jų konstrukcija yra sudėtingesnė. Todėl pastarosios ir kainuoja brangiau, nei analogiški gaminiai, dengti tiesiu stogu.
R.Siniausko teigimu, pergolių kainą lemia ir medžio storis, iš kurio gaminami sodo įrenginiai. Jei naudojama plona mediena, pergolė kainuos pigiau, nei iš storesnių medžių suręstas gaminys. Kaina svyruoja nuo 170 iki 400 litų.
Įrengia net alėjas
Bendrovės „Ežerėlio vaivorykštė“ vadybininkas Valdas Griaukus pasakojo, jog pergolės soduose, parkuose, darželiuose ar prie namų statomos ne tik dėl grožio, kuriant gražesnę ir jaukesnę aplinką. Vijokliniais augalais apželdintas ir gėlėmis apaugusias pergoles galima naudoti ir erdvėms atskirti.
Kaip pavyzdį R.Siniauskas pateikė greta esančius sodą ir daržą. Norint atskirti šias erdves, galima pastatyti pergolę, prie jos pakabinti ar pastatyti gėlių vazonų, apželdinti vijokliniais augalais, jungti su tvora ir taip suformuoti savotišką atitvarą, įrengti perėją. Taip galima paslėpti tai, ko neturėtų matyti kaimynai ar smalsūs praeiviai.
Išradingesni ir erdvesnius sodus turintys gyventojai iš pergolių formuoja ir alėjas. Sujungiamos kelios pergolės, iš kurių suformuojama tunelį primenanti perėja. V.Griaukaus teigimu, jų įmonė neseniai įgyvendino panašų projektą vieno užsakovo sode – iš pergolių įrengė dešimties metrų ilgio alėją.
Kiti iš pergolių įrengia įėjimą į sodybą. Prie durų pastačius vieną ar keletą pergolių, jas uždengia puslankio formos stogu, priekyje įrengia vartus. Vėliau konstrukciją apaugina gėlėmis, vijokliniais augalais. Kai kurių pergolių viduje būna sumontuotas ir suoliukas, todėl jos gali tapti ramia poilsio vieta.
Vis dėlto, net ir pati gražiausia pergolė tinka ne kiekviename sode. „Jei žemės plotas yra nedidelis, pergolę pastatyti sudėtingiau“, – aiškino R.Siniauskas.
Reikia metalinių laikiklių
Lietuvoje pergolėms gaminti dažniausiai naudojama spygliuočių eglių ir pušų mediena, kurią impregnuoja giluminiu būdu. Taip apdorotos medienos gaminys sode stovėti gali kelerius metus. Jam nieko nenutiks, tik ilgainiui gali patamsėti nuo saulės. Norint to išvengti, V.Griaukus patarė prieš statant pergolę nutepti beicu ar bespalviu laku. Esą tai bent kiek apsaugos gaminį nuo ultravioletinių spindulių poveikio.
Tačiau R.Siniauskas įsitikinęs, kad lakuoti – ne pati geriausia išeitis, nes lakuojamas dažniausiai statinio vidus. Tačiau jei nepatinka natūrali arba nuo saulės papilkėjusi mediena, pergolę galima nudažyti. Vis dėlto, perspėjo specialistas, pergolės amžius gali sutrumpėti, jei ši bus statoma ant žemės. Todėl montuoti ją reikėtų ant specialių metalinių laikiklių. Tai neleis medienos gaminiui susiliesti su žeme ir greitai supūti.
