Žilvinas: Atsidūrėme JAV visiškai neplanuotai – prieš 8 metus laimėjau „Žalią kortą“. Vieni lošia toje loterijoje metų metus, o aš pabandžiau ir laimėjau iš karto. Iš pradžių galvojau, kad pavyks gyventi pusę metų čia, pusę metų Lietuvoje, bet paskui supratau, kad teks rinktis, ir pasirinkome JAV. Apsispręsti labiausiai padėjo mintis apie vaikų ateitį.
Snaigė: Gyvenome Lietuvoje tikrai gerai. Buvome pakankamai „įžymūs žmonės“. Užpildžiau anketą „Žaliai kortai“ ir pamiršau apie tai, kol vieną rytą patikrinau pašto dėžutę, – o ten buvo kažkoks didelis vokas su užrašu „Visa center“.
Net nemanėme, kad „nutūpsime“ čia. Tačiau kai atvyksti, išsinuomoji butą, atsidarai sąskaitą, supranti, kad neprivažinėsi pirmyn atgal. Tai pririša. Kodėl būtent Niujorkas? Tiesiog geras miestas. Iš pradžių Žilviną net keikdavau: „Kad būčiau žinojusi, nebūčiau vėlusis – toks tempas“.
Tačiau dabar jau pripratome, ir galvoju, jei vieną dieną grįšime į Lietuvą – ar sugebėsime apsieiti be to? Tas tempas neleidžia „nukvakti“. Kartais juokaudama sakau vyrui – gal Lietuvoje, gyvendami kartu, jau būtume išsiskyrę – tai labai „madingas“ mūsų bendraamžių tėvynėje poelgis. O dabar neturime net laiko apie tai pagalvoti (juokiasi).
- Ką veikiate dabar?
Ž.: Dirbu juvelyrinio dizaino kompanijoje „Ippolita“. Su Ipolitu Matvejevičiumi iš filmo „12 kėdžių“ tai neturi nieko bendra. Ippolita Rostagno – italų kilmės dizainerė, kompanijos savininkė ir pagrindinė idėjų kūrėja.
Jos papuošalais puošiasi daugybė įžymybių, jie parduodami garsiausiose Niujorko juvelyrikos parduotuvėse – „Saks Fifth Avenue“, „Neiman Marcus“, „Bergdorf Goodman“. Aš atsakingas už pateiktųjų idėjų įgyvendinimą metalo pavidalu – už pirmojo pavyzdžio pagaminimą.
Po to papuošalas arba lieka toks pat, arba yra tobulinamas. Tada tie darbai dauginami autoriniu tiražu, bet tai daro jau ne mūsų kompanija.
S.: Dirbu Alberto Makali mados namuose Manhetene. Kompanija labai didelė. Esu konstruktoriaus asistentė. Ruošiu techninį modelio aprašą. Darbas atsakingas, turiu pamatyti visas konstruktoriaus klaidas, nes tolimesnis procesas – jau gamyba.
- Ar nesunku, dirbus kūrybinį darbą, šiandien tik įgyvendinti tai, ką sugalvoja kiti?
Ž.: Žvelgdamas į Ippolitos eskizus, kartais pagalvoju, kad aš galėčiau sukurti geresnių, bet to nesakau. Dizainerė visada klausia: „How do you like it?“ (liet. „Ar patinka?“). Jei patinka – pagiriu, jei ne – nekritikuoju, bet galiu ramiai pasakyti: „Man nepatinka“.
Kartais po tokių žodžių ji papuošalą gamina, kartais – ne. Kai atvykau dirbti, plačiai nesiskelbiau, kas aš toks, nesakiau, kad dizaineris, juvelyras, o ji atsitiktinai apsilankė mano asmeninėje interneto svetainėje, pamatė darbus. Susitikusi pareiškė – „Wow...“. Na, štai ir pasigyriau netyčia (juokiasi).
Tikrai norėčiau kurti sau. Turėti savo kompaniją atrodo labai gražu, bet esi priverstas „parsiduoti“ – kurti tai, ką perka. Tikru kūrėjo ambicijų patenkinimu galėčiau pavadinti nebent Šarūną Sauką, kuris sėdi kaime sodyboje ir paišo tik tai, ką nori, o štai kitas Niujorko ar Vilniaus menininkas, norėdamas būti perkamas, turės paklusti užsakovui.
Kartais kuriu ir savo autorinius darbus, bet juos dažniausiai iš karto „konfiskuoja“ žmona. Jų gaminu nedaug, bet darau tikrai tai, kas man pačiam patinka, kas man pačiam yra gražu, visiškai negalvoju apie tai, ar patiks aplinkiniams – juk duonai užsidirbu kitame darbe.
S.: Tai, kad Lietuvoje buvau kūrėja, o čia atlieku technologinį darbą, kartais liūdina. Žinau, jei būčiau atkeliavusi jaunesnė, baigčiau čia mokslus. Norėdamas įsitvirtinti JAV mados pasaulyje turi pereiti visą sistemą: ir mokytis čia, ir žinoti, kur mokytis – būtent Parsono universitete (Parsons The New School Of Design).
Mokymo sistema čia visai kitokia nei Lietuvoje – mus mokė kurti ir galiu drąsiai teigti, kad VDA labai gerai paruošia modeliuotojus, o čia moko kopijuoti – iš žurnalo išplėšti puslapį ir pagal jį atlikti darbą.
Dažniausiai pavyksta blogiau, o kartais geriau – tada visi džiaugiasi. Dabar jau gali ir į teismą paduoti už tokį autorinių teisių pažeidimą. Žinoma, jei kas turi tam laiko.
- Kaip apibūdintumėte niujorkiečius, jų papuošalus ir madą?
Ž.: Nesvarbu, esi Niujorke ar kitame pasaulio mieste, visada malonu matyti žmones, dėvinčius autorinės juvelyrikos dirbinius. Niujorkas beprotiškai didelis: žvelgdamas į žmones, pagal jų aprangą gali atspėti, iš kurios miesto dalies jie yra. Autorinius dirbinius rinktųsi tie, kurie gyvena Upper East Side, o štai Brukline (Brooklyn) ar Kvinse (Queens) tokių nebus.
Šiaip niujorkiečiai labai mėgsta puoštis. Prieš porą metų čia buvo ypač madinga segtis auskarus į visas įmanomas vietas, derinti juos su tatuiruotėmis. Visai gražus derinys, buvo galima sutikti tikrai stilingų žmonių, bet dabar ši mada jau praeina.
Didžiausias juvelyrų sambūris – 46-a, 47-a ir 48-a gatvės tarp 5-os ir 6-os aveniu. Čia įsikūrę auksakaliai, prekeiviai deimantais, amatininkai. Vienoje vietoje jiems lengviau vilioti pirkėjus ir mulkinti turistus.
Autorinių papuošalų kūrėjai tokios susibūrimo vietos neturi, jie išsibarstę po visą miestą – Medison aveniu, Čelsyje, Soho. Jie labiau individualistai, o štai 47-oji gatvė netgi vadinama „Deimantine gatve“.
S.: Niujorką vadina viena iš pasaulio mados sostinių. Tai pajusi ir eidamas gatve. Kai atvykau, buvau tiesiog priblokšta: užeini į parduotuvę, o ten – sagos, užtrauktukai, įvairiausi priedai siuviniams nuo lubų iki žemės. Pagalvojau – ką mūsų dizaineriai sukurtų, jei turėtų tokį pasirinkimą!
Parduotuvių vitrinos keičiamos kas dvi savaitės, tad net jei nežinai, kas yra madinga, viskas pasufleruota, ką su kuo derinti. Daugiausia stileivų – Soho rajone. Pati savęs stileiva nelaikau, bet labai mėgstu ten būti. Vaikščiodami po Soho, su vyru jautėmės kaip seksualinė mažuma: čia daug gėjų, kurie išskirtinai stilingi.
- Koks yra tipiškiausias papuošalas šiame mieste?
Ž.: Sužadėtuvių žiedas. Tai kaip religija – jei vyrukas peršasi merginai, žiedas tiesiog būtinas. Ir būtinai su deimantais, brangaus metalo. Po sužadėtuvių seka vestuvės, tačiau šie žiedai jau ne tokie reikšmingi. Net žiniasklaida mirga žinutėmis būtent apie tai, kad kokia garsenybė įteikė savo sužadėtinei žiedą – su kokio dydžio ar kiek briliantų, už kiek pinigų.
Aš pats kurdamas nemėgstu tų „briliantinių“. Kuriu tiems, kurie žino, kaip aš dirbu. Buvo vienas klientas, kuris užsakė savo draugei žiedą dovanų, nes ji buvo mačiusi mano darbus ir jie jai patiko, o jis pats tik galvą kraipė.
Paskui atėjo užsakyti ir žiedo sužadėtuvėms. Padariau visiškai kitokį nei įprasta JAV. Jis ir vėl nustebo, tylėdamas paėmė, bet, pasak atsiliepimų, būsimoji jo nuotaka buvo tiesiog apstulbusi ir sakė, kad būtent tokio žiedo norėjo.
- Kaip atrodo „standartinis“ niujorkietis?
Ž.: Niujorkas labai margas. Geriausiai tai iliustruoja faktas, kad keliaujant į Lietuvą iš JAV ir lėktuvui nusileisdavus Helsinkyje vis galvodavau – kas čia ne taip? Apimdavo pojūtis, kad visi žmonės vienodi kaip giminės, tiesiog vieno tėvo vaikai. Niujorke stebina ir išvaizdos, ir skonio įvairovė.
S.: Žmonių tiek daug, kad net negalėtum įvardyti niujorkiečio „tipažo“. Net „šį sezoną privaloma turėti“ drabužio neišskirtum, nors Lietuvoje, žvelgdamas į gatvę, iškart galėtum tai apibendrinti.
Tiesa, jaunimas masiškai avi sportinius batelius „Converse“. O šiaip Niujorke nepamatysi vienodai apsirengusių žmonių – net tą patį drabužį parduotuvėje nusipirkę žmonės nesusitinka, nes ištirpsta didžiulėje žmonių minioje.
Būna ir kuriozų – prieš porą metų, nepriklausomai nuo amžiaus ir svorio, visi gatvėse šlepsėjo juodomis guminėmis šlepetėmis: gumos padas, viršutinė bato dalis kaip tinklelis – pagaminta kažkur Kinijoje, autorius nežinomas, o populiarumas – stulbinantis.
Dar vienas bruožas – žmonės labai švarūs. Jei drabužėlis ir paplyšęs, tai švara – ideali. Dvylikametę dukrą kartais reikia net stabdyti, sakome: „Tavo plaukai to neatlaikys – duše praustis du tris kartus per dieną“. Tokią švarą įdiegia jau mokykloje.
- Ar tiesa, kad nukritus dolerio kursui parduotuvėse žymiai padaugėjo pirkėjų iš Europos?
S.: Tai jaučiama. Ypač po Kalėdų per išpardavimą. Dirbame centre, tad regiu „Macy‘s“ centre padidėjusią europiečių minią, tačiau labai abejoju, ar jie savo pirkimu gali nurungti amerikiečius. Šiems „shoppingas“– tai būtiniausia veikla, mylimiausia sporto šaka, kaip mums krepšinis, – žmonės važiuoja į milžiniškus prekybos centrus ir ten praleidžia visą dieną.
JAV, nusipirkęs daiktą, gali pagalvoti, ar jis tau patiko, ir grąžinti jį kad ir po kelių mėnesių. Tiek perkančių žmonių kaip šioje šalyje niekur kitur esutiksi.
Eilės prie parduotuvių retai, bet būna. Pvz., kai Stella McCartney pristatė „H&M“ kolekciją, žmonės stovėjo nuo pat ryto ir išpirko viską per pusvalandį, bet Madonnos rūbų nepamėgo. Karlui Lagerfeldui širdis būtų krauju apsipylusi matant, kaip „eksponavo“ jo drabužius – jei drabužis iš šilko, su juo elgtis reikia ypač atsargiai, o čia...
Tad nenuostabu, kad daugelis tos kolekcijos drabužių atsidūrė „išparduodame“ skyriuje. Šiemet „H&M“ Roberto Cavalli buvo išpirktas per „viens du trys“. Niujorke yra daug snobų, tad vardas svarbu – ir jei vieni renkasi tikrąjį „Cavalli“, kiti nori didžiuotis bent jau „H&M“ Roberto Cavalli etikete.
- Tai koks gi tas skirtingų Niujorko rajonų aprangos ir gyvenimo būdo kodas?
Ž.: Štai ispaniškai kalbančio rajono mergina eitų įsispraudusi į keturiais dydžiais per mažus drabužius, net braškančius per siūles, o šalia – vaikinas, septyniais dydžiais per dideliais drabužiais.
East Vilidžas (East Village) – specifinis jaunimėlio rajonas. Antrą valandą dienos ten tuščia kaip kapinėse, bet antrą valandą nakties – tikras skruzdėlynas. Čia – tatuiruočių salonai, barai... Viena populiariausių amerikiečių drabužių kompanija „Gap“ šiame rajone bankrutavo, nors už keturių metro stotelių tokia parduotuvė klestėtų.
Čelsis (Chelsey) – gėjų rajonas. Tai vieta, kur gali suabejoti, kas Niujorke gražesni – vaikinai ar merginos. Jie tokie stilingi, turi savo aprangos kodą – nosinaitė,užkišta vienoje ar kitoje vietoje, reiškia tam tikrą signalą aplinkiniams.
Uper East Saidas (Upper East Side) – senieji Niujorko pinigai. Tai – respektabilūs žmonės, visiškai kitokie nei kituose rajonuose. Anksčiau menininkų rajonu laikytą Soho šiandien pamargina turistai, o pačių kūrėjų nebeliko.
Visados, kai menininkai išpopuliarina rajoną, ten pradeda keltis brangūs retsoranai, parduotuvės, o žmonės dėl pakilusių kainų išstumiami. Kai mes atsikraustėme į JAV, kūrybinis potencialas iš Soho kaip tik kėlėsi į Čelsį. Ten atsidarinėjo naujos galerijos, jis buvo tiesiog įdomus, bet dabar iš Čelsio visa tai keliasi į Viljamsburgą (Williamsburg).
Vieno pažįstamo menininko, kuris Čelsyje turėjo ilgalaikę nuomos sutartį, patalpų savininkas jam pasiūlė 20 tūkst. dolerių, kad tik šis išsikeltų, – pigi nuoma jam buvo nuostolinga. Kaip ilgai menininkai išbus Viljamsburge, neaišku – kai kas jau traukia į Astor (Astoria) – rajoną, kuriame mes kaip tik ir gyvename.
Naujame žurnalo „Express Mada“ numeryje skaitykite:
Klasikos interpretacijos
Mados namai "Prada"
2008-2009 m. rudens-žiemos tendencijų abėcėlė moterims ir vyrams
Interviu su amerikiečių kilmės drabužių dizainere Jessica Harris
Vyriškos rankinės
Londone gyvenančios manekenės Erikos Stasiulevičiūtės interjeras
