Gamta neįtikėtinai gudriai ir išmintingai viską sustatė į savo vietas; mokslininkai tai išsiaiškino, įrodė, pateikė pasauliui; mokykloje mokytojai mums parodė ir papasakojo... O mes vis tiek nesiliaujame stebėtis: kodėl neskęsta tokie sunkūs laivai, kaip milžiniškiems lėktuvams pavyksta pakilti nuo žemės, kaip baltos šviesos spindulys, perėjęs per vandens lašelį, tampa septynių spalvų vaivorykšte, o obuolys, kad ir kaip aukštai išmestas, krenta atgal ant žemės.
Gyvenimas kupinas paslapčių ir mįslių. Ir kad vaikai per ilgas vasaros atostogas nepamirštų, kaip reikia spręsti galvosūkius bei eksperimentuoti, žurnalas "Domašnij očag" siūlo jums kartu atlikti įdomių bandymų.
Keletas svarbių patarimų:
1. Bandymus atlikti geriausia ryte, kai vaikas kupinas jėgų ir energijos;
2. Mums svarbu ne tik išmokyti, bet ir sudominti vaiką, sužadinti jam norą ieškoti žinių ir savarankiškai atlikti naujus bandymus. Pavyzdžiui, papasakokite vaikui, kad iš tikrųjų žymiojo iliuzionisto Davido Copperfieldo didžioji triukų dalis pagrįsta būtent fizikos dėsniais;
3. Paaiškinkite vaikui, kad negalima ragauti nežinomų medžiagų, kad ir kaip jos gražiai ir patraukliai beatrodytų;
4. Ne šiaip parodykite vaikui įdomų bandymą, bet ir jam suprantama kalba paaiškinkite, kodėl taip įvyksta;
5. Nepalikite vaiko klausimų be atsakymų – ieškokite atsakymų į juos knygose, žinynuose, internete;
6. Kai bandymas nepavojingas, suteikite vaikui daugiau savarankiškumo;
7. Pasiūlykite vaikui labiausiai patikusius bandymus pademonstruoti draugams;
8. Ir svarbiausia: džiaukitės vaiko pasiekimais, girkite ir skatinkite jo norą mokytis. Tik teigiamos emocijos gali vaikui įskiepyti meilę naujoms žinioms.
„Pizos bokštas“
Jums reikės: gilios lėkštės, penkių gabalėlių cukraus, maisto dažiklio, geriamo vandens stiklinės.
Lėkštėje iš vienas ant kito sudėtų cukraus gabalėlių pastatykite bokštą. Stiklinėje su vandeniu ištirpinkite šiek tiek maisto dažiklio, kad vandens spalva pasikeistų. O tuomet atsargiai šiek tiek skysčio išpilkite į lėkštę (ne ant bokšto!). Stebėkite kas vyksta. Iš pradžių nusidažys bokšto pamatai, vėliau vanduo kils aukštyn ir dažys aukščiau esančius cukraus gabalėlius. Kai cukrus nuo vandens aptirps, bokštas nuvirs.
Kas vyksta: vanduo yra geras tirpiklis. Vandens molekulės prasiskverbia į cukrų ir pasiskirsto tarp jo molekulių, maišosi su jomis. (tai puikiai matoma pagal tai, kaip pasikeičia cukraus spalva). Be to, vandens molekulės viena kitą labai smarkiai traukia, o tai padeda joms kilti bokštu aukštyn.
Nematomas rašalas
Daugelis vaikų mėgsta filmus apie šnipus, su malonumu žaidžia žaidimus apie žvalgus. Ir tikriausiai daugelis vaikų norėtų išmokti rašyti slaptus pranešimus – o vėliau, kai niekas nemato, šiais pranešimais apsikeisti.
Jums reikės: citrinos, indo, balto popieriaus lapo, plono teptuko.
Perpjaukite citriną pusiau ir stipriai suspaudę puseles, pasistenkite šiek tiek sulčių išspausti į indą. Padažydami teptuką citrinos sultyse parašykite slaptą pranešimą. Kai sultys išdžius, tai, kas parašyta, bus beveik nematoma. Norint perskaityti slaptą šiame lape užrašytą pranešimą, reikia palyginti popierių karštu lygintuvu. Nuo šilumos bespalvės raidės paruduos.
Iš ko dar galima pagaminti nematomo rašalo: obuolių sultys, druskos prisotintas paprasto geriamojo vandens tirpalas, svogūnų sultys.
Pirmasis Kinijos imperatorius Cin Ši Huang Di, kurio valdymo metais atsirado Didžioji Kinijos siena, buvo labai įtarus žmogus. Jis iš vienų rūmų važinėjo į kitus, niekada nemiegojo tame pačiame kambaryje dvi naktis iš eilės ir, be abejo, naudojosi galimybe siųsti slaptas žinutes. Savo laiškus jis rašydavo tirštu ryžių nuoviru, kuris išdžiuvęs nepalikdavo jokių matomų parašytų hieroglifų pėdsakų. Tokį pranešimą sudrėkinus silpnu spiritiniu jodo tirpalu, atsiranda mėlynos raidės. O imperatorius rašmenims ryškinti naudojo rudųjų rudadumblių nuovirą, kuriame yra jodo.
O štai Rusijos slaptųjų organizacijų nariai susirašinėjimui taip pat naudojo nematomą rašalą. Slapti laiškai buvo rašomi praskiestu vandeniniu vario sulfato (dabar jis naudojamas kaip trąša) tirpalu. Toks tekstas išryškėdavo laikant popierių virš vandeninio amoniako tirpalo. Raidės nusidažo ryškiai mėlyna spalva, nes susidaro vario sulfato amonio kompleksiniai junginiai.
Stebėtinos ledo savybės
Visi žinome, kad vanduo sušalęs tampa ledu, bet retai susimąstome, kokiomis stebėtinomis savybėmis pasižymi pats paprasčiausias ledas. Paprastais, bet labai vaizdžiais bandymais galėsite savo vaikams apie tai papasakoti.
Jums reikės: keturių plastikinių stiklinaičių, flomasterio, druskos, keturių dubenėlių ir kailio atraižėlės.
Į stiklines įpilkite po lygiai vandens ir vieną iš jų pažymėkite flomasteriu ties vandens paviršiumi. Nakčiai pastatykite šias stiklines į šaldiklį. Ryta pažiūrėkite, ar pasikeitė vandens lygis, kai jis tapo ledu.
Dabar pasiūlykite vaikui atspėti, kur ledas ištirps greičiau: dubenėlyje su šaltu vandeniu, dubenėlyje su karštu vandeniu, tuščiame dubenėlyje ar dubenėlyje, kuriame stiklinė apvyniota kailiu (kailį galima pakeisti ir paprasčiausia vata). Eksperimentą atlikite kartu. Laikrodžiu fiksuokite, per kiek laiko ištirpo ledas. Pamatysite, kad ledas „su kailiniais“ tirpsta lėčiau nei ledas tuščiame dubenėlyje.
Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad dubenėlyje su vandeniu ledas neskęsta. Nors didelė dalis ledo yra po vandeniu, jis gerai plaukia. Paaiškinkite, kad būtent dėl to ledkalniai yra labai pavojingi – juk virš vandens būna tik jo viršūnėlė, o po vandeniu yra apie 80 proc. jo tūrio. Šiuo metu labai tiktų papasakoti ir istoriją apie „Titaniką“.
O ar žinote kaip padėti ledui ištirpti? Pabarstykite jį druska.
Kas vyksta: vanduo, skirtingai nei visos kitos medžiagos, pasižymi nuostabia savybe plėstis, mažėjant temperatūrai (mažiausias vandens tūris būna kai temperatūra yra -4 ºC). Dėl to mūsų ledas stiklinėje užims daugiau vietos nei vanduo, iš kurio jis susidarė. Jei buteliuką su vandeniu padėtume į šaldiklį, jis tikriausiai suskils.
Taip įvyksta dėl to, kad vanduo, šaldamas į ledą, maždaug dešimtadaliu išsiplečia. Nustebinkite vaiką papasakodami, kad dėl besiplečiančio visomis kryptimis ledo spaudimo skyla netgi tvirtas akmuo ir sudraskomas plienas. Nenuostabu, kad žiemomis taip dažnai sproginėja vandentiekio vamzdžiai, jei juose užšąla vanduo.
Vanduo yra laidesnis šilumai nei oras ir būtent dėl to ledas tuščiame dubenėlyje tirpsta lėčiau nei inde su vandeniu. Kailis nešildo, o atvirkščiai, trukdo šilumai patekti iš aplinkos prie ledo. Todėl, kad vandentiekio vamzdžiai netrūkinėtų per šalčius, juos reikia apšiltinti, kitaip tariant, apvynioti kuo nors, pavyzdžiui, akmens ar stiklo vata.
Dar viena anomalija: ledo tankis yra mažesnis nei vandens. Dėl to ledas neskęsta, o vanduo upėse neužšąla iki dugno. Jei vanduo šaldamas trauktųsi, kaip ir beveik visos kitos medžiagos, tai vandenyje susidaręs ledas neplaukiotų paviršiumi, o skęstų. Ir tuomet negalėtume užsiimti tais nuostabiais dalykais, kuriuos darome kiekvieną žiemą.
Sūdytas ledas tirpsta greičiau dėl to, kad vandeninio druskos tirpalo užšalimo temperatūra yra žemesnė nei gėlo vandens.
Įvairiaspalvis cukrus
Siūlome su vaikais atlikti dar vieną paprastą, bet įdomų eksperimentą, kuris parodo vandens savybes.
Jums reikės: stiklinės, dviejų šaukštelių cukraus dešimčiai šaukštelių geriamo vandens, maisto dažiklių, aliuminio folijos ir keleto lėkštelių (jų kiekis – toks pats, kaip maisto dažiklių spalvų).
Stiklinėje su vandeniu gerai išmaišykite cukrų iki visiško ištirpimo. Į kiekvieną lėkštelę įdėkite folijos ir užpilkite po du šaukštelius saldaus tirpalo. Pridėkite dažiklių. Gerai išmaišykite. Po to lėkšteles palikite šiltoje vietoje trims dienoms. Per tą laiką vanduo išgaruos, o jums liks spalvoto cukraus kristalai. Juos galima susmulkinti ir sumaišyti – gausis įvairiaspalvis cukrus.
Kas vyksta: vandens molekulės išgaruoja, kitaip tariant, pereina iš skystos būsenos į dujinę, o cukraus molekulės, sumaišytos su dažikliu, lieka.
Bus tęsinys
