Iš Krasnojarsko į Irkutsko sritį teko važiuoti ir tokiu keliu. Tai – ne šunkelis, o magistralinis kelias „Maskva-Vladivostokas“. Kelias nutiestas ant pelkės. Štai kuo dėl didelės temperatūrų kaitos ir amžino įšalo pavirsta naujutėlaitis asfaltas.
Leninas gyvas ir atokiuose kaimuose.
Kelionėje į kitą miestą pagelbsti ir sunkias kuprines dykai nugabena automobilio su priekaba vairuotojas.
Lietuvos trispalvė stovyklavietėje prie Biriusos upės.
Vietinis gyventojas draudžiamu įrenginiu žvejoja Biriusoje. Žuvis vilioja upės viduriu traukiamos ant kabliukų pritaisytos musytės. „Meškų čia daug, praėjusiais metais mes čia vieną nudėjome. Geriau jų jums nesutikti“, - „padrąsina“ žvejys.
Išsirengusį drąsuolį prie upės pasitiko „vietiniai gyventojai“ – uodai, „maškaros“ ir kiti gyviai. Aplinkinių kaimų gyventojai su savimi nuolat nešiojasi ir purškiasi vabzdžius atbaidančiu skysčiu. Ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna paaiškina, kad „maškaros“ daugiau į šiaurę, jos knibždėte knibžda tundroje. „Yra buvę vietų, kad važiuoji 40-50 km/val. greičiu. Sustojus vienoje gyvenvietėje „maškaros“ buvo tiek, kad aplinkinius sunkiai mačiau. Tuo tarpu kitose gyvenvietėse dominavo uodai“, - pasakojo nuo 1989 m. ekspedicijas į Sibirą rengiantis G. Alekna.
Sibiro kaimų trobos. „Bendrai kalbant, rusai – labai apsileidę. Tai – vienintelis jų didžiulis trūkumas. Šiaip tauta protinga, sumani, nėra tokia, kokią dažnai žiniasklaida arba politikai nori nupiešti“, - teigė G. Alekna. Pasak jo, netgi prabangius namus pasistatę „naujieji rusai“ labai apsileidę.
Sibiro kaimų trobų langų rėmus mėgstama padažyti mėlynai.
Vietinis, vos ant kojų pastovintis Solenajos kaimo gyventojas įkyriai siūlo apsistoti jo namų virtuvėje ir išsiperti pirtyje.
Anapus Biriusos – Sajanų priekalnės.
Švaros procedūros upėje.
Viename kaime leista apsistoti avarinės būklės internate. Pažliugus keliams ir pablogėjus susisiekimui, čia gyvena mokiniai. Šalia pastato – gaisrinės automobilis.
Mokyklinio autobuso vairuotojas Dima. Na ir kas, kad vairuoja būdamas nelabai blaivus – Sibire tai nėra nuodėmė.
Tvarkant kapines nupjautas medis kuriam laikui užtvėrė kelią.
Vietiniai vaikai parduoda benziną, kurio pritrūko motoriniam pjūklui. Motociklas – populiariausia susisiekimo priemonė Sibiro kaimuose.
Nykstantis Sibiro kaimas. „Vieni kaimai, gyvenvietės, sakyčiau, klesti, pradeda statyti namus, naujas įmones. O kiti – atvirkščiai. Jie merdi, sunyksta. Yra kaimų, kurie 1989 m. buvo, o dabar jų nėra. Jei aplink yra darbo, tai dar gyvenvietė egzistuoja. Jei darbo nėra, natūralu, kad visi po truputį išvažiuoja“, - aiškina ekspedicijos vadovas.
Vietinis kaimo gyventojas. Pasiskundęs, kaip dabar sunku gyventi ir nėra darbo, vyras susidomi, ką tokioje tolybėje veikia lietuviai.
Kelionėje taiga teko sušlapti brendant per brastą.
Šis ekspedicijos dalyvis panelei ištiesė pagalbos petį.
Anapus upės – kitas kaimas. Kiek kebliau – jį pasiekti. Po triukšmingų šūksnių, iš kitos pusės atsiiria valtininkas Vasia Ivanovič. „Ko čia rėkiat?“, - nesupranta vyras ir liepia sėstis.
Valtyje – kelios minutės nejudėjimo.
Plaukimas nestabilia, svyruojančia siaura valtimi daliai komandos tapo ekstremaliausia ekspedicijos akimirka. Ir dėl to, kad kiek krestelėjęs gali atsidurti sraunioje upėje, ir dėl to, kad kartu gali nusitempti kolegas. Kelionė atsėjo 500 rublių (apie 50 Lt), tačiau valtininkas taip ir nesuprato už ką gavęs pinigus. Matyt, gamtos ritmu gyvenančiam vyrui nemokamai perkelinėti valtimi – pareiga.
Ekspedicijos dalyviai pėsčiomis kulniavo dešimtis kilometrų.
