- Kokia buvo Jūsų vaikystės svajonė darželyje, mokykloje?
- Iki 15-16 metų apie muziką nesvajojo. Bėgiojau, daug laiko praleisdavau sporto salėse ir ateitį siejau su sportu, mat mano tėtis yra lengvosios atletikos treneris. Dabar tėvai man primena, kad jau darželyje išsiskyriau muzikalumu, trikojį duodavo mušti tik man, net ragino leisti mokytis į muzikos mokyklą. Bet jie buvo įsitikinę, kad tai man greitai atsibos.
Būdamas 15 metų netikėtai pajutau poreikį rašyti eilėraščius. Parašiau pirmą, antrą, trečią. Sukurtų eilėraščių daugėjo kažkaip jie pateko į moksleivių konkursą. Kai eilėraščių susikaupė nemažai, kilo noras jiems sukurti muziką. Paprašiau to padaryti draugų, kurie lankė muzikos mokyklas. Tačiau jų sukurtos melodijos man nepatiko, sumaniau muziką kurti pats. Tada pradėjau privačiai mokytis groti gitara ir lavinti vokalą, vėliau įstojau ir baigiau Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, Muzikos akademiją. Gal ir gaila, kad nepradėjau muzikos mokytis vaikystėje, - geriau valdyčiau balsą ir instrumentus.
Kas Jums maloniau: dainuoti teatre, televizijos projektuose ar koncertuoti su maestro prof. Eduardu Kaniava?
- Man ypač patinka dalyvauti kuriant spektaklius teatre – tai labai įdomus procesas, bendradarbiavimo su puikiais žmonėmis metas. Net liūdna, kai spektaklis jau pastatytas, ir tos kūrybos intensyvumas sumažėja. Teatre neatbuksi, kaip gali nutikti televizijoje.
- Kuo skiriasi ši veikla?
- Vienam dainuoti sudėtingiau – tavo balsas, visos galimybės kaip ant delno, vienas turi išlaikyti žiūrovų dėmesį. Kai atlikėjai du - lengviau ir maloniau, gali pasislėpti už kito nugaros. Juo labiau kai scenoje greta toks grandas kaip Eduardas Kaniava.
- Kaip pradėjote dainuoti kartu su profesoriumi E.Kaniava – jaunas, nelabai ryškus populiarios muzikos atlikėjas ir jau pripažintas scenos klasikas?
- Pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Eduardas Kaniava pasiūlė kartu padainuoti “Maldą”, operos „Perlų žvejai" Nadyro romanso motyvais sukurtą kūrinį, žmonėms labiau žinomą „Tu – kuris aukštai“ pavadinimu. Šis mūsų abiejų atliktas kūrinys sulaukė didelio publikos susidomėjimo, mus pradėjo kviesti koncertuoti. O su viena daina, kaip žinome, salėje nepasirodysi. Puolėme rengti naują repertuarą. Jeigu ne nuolatinis publikos susidomėjimas, vargu ar būtų išleisti du mūsų bendri muzikos albumai.
- Ar sunku dainuoti kartu su mokytoju?
- Mūsų amžius skirtingas, tačiau turime labai daug bendro, kalbamės apie viską, ne tik apie muziką. Esame kolegos, ne tik mokytojas ir mokinys. Tariamės, kai renkame naujus kūrinius savo repertuarui, profesorius atsižvelgia į mano nuomonę, kažkaip nesunkiai randame bendrą sprendimą. Mūsų koncertuose nebūna vedančiųjų. Pirmąkart taip įvyko atsitiktinai, o tada suvokėme, kad tai - tik privalumas. Kai koncerte į sceną užlipusi pranešėja praneša, koks kūrinys bus atliekamas, padaugėja oficialumo. Mes tikrai jo nenorime, siekiame, kad ir publika įstrauktų į veiksmą, mums patarinėtų, replikuotų... Mums abiem patinka spontaniškas bendravimas, improvizacija, manau, ir publiką tai žavi.
- Juokingų situacijų Jūsų koncertuose būna daug?
- Pakanka. Ypač užkerėtas mums “Funikuli funikulia”. Ruošdamiesi jį dainuoti, visada jaučiame, kad kažkas netikėto turi nutikti. Kitaip dar nė karto nebuvo. Kartą aš stipriai įsikandau liežuvį atlikdamas pirmąją pirmo posmo eilutę, ne kartą pamiršau teksto žodžius. Tada akimis maldauju profesorių ką nors daryti. Ne kartą ir profesoriui kažkaip užkrito šio kūrinio žodžiai . Improvizacija mums visada padeda gelbėti situaciją.
- Ar nejaučiate, kad darotės panašus į maestro ne tik scenoje?
- Tapęs profesoriaus E.Kaniavos mokiniu daug kuo pasikeičiau. Įvairiapusiškai pasitempiau. Ypač pastebiu tai, kad tapau diplomatiškesnis. Dažnai palaikau liežuvį už dantų, užuot tiesmukiškai sakęs savo nuomonę.
- O kokie vaidmenys Jums yra reikšmingiausi?
- Kvazimodas operoje - melodramoje „Paryžiaus katedra“ , Bonis Končianu operetėje „Čardašo karalienėje“ ir grafas Baldvinas operetėje „Vienos kraujas“, kuriuos vaidinu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Bet manau, kad mano reikšmingiausi vaidmenys dar nesukurti.
- Blaškotės tarp populiariosios ir klasikinės muzikos. Kokios pats mieliau klausotės?
- Viena ir kita tinka skirtingais momentais. Vairuodamas automobilį, klausausi tik klasikos – ji man priimtiniausia, pakylėja ir lavina, na, o susitikęs su draugais, švęsdamas savo gimtadienį, klausau kitokios. Savo mėgstamoms grupėms esu ištikimas jau dešimtį metų.
- Ar, Jūsų manymu, ne per greitai žvaigždėmis pavadinami jokio muzikinio išsilavinimo neturinys, į TV projektus patekę žmonės.
- Laikas tokius dalykus greitai sustato į vietą. Tikrai abejoju, ar televizijos projekte blykstelėjęs atlikėjas išsilaikys ilgai. Nors tikrai nelinkiu, kad kam nors nesisektų. Išimtis, be abejonės - V.Merūnas. Tikrai kvailai skamba, kai įvairių projektų dalyviai giriasi: aš nieko nenusimanau muzikoje, niekada jos nesimokiau, esu savamokslis. Tai tikrai nėra privalumas.
- Vis blaškotės tarp Klaipėdos ir Vilniaus, kur nemažai dirbate, vaidinate Valstybiniame operos ir baleto teatre pastatytame „Mažajame prince“, kur gyvena Jūsų mylima moteris, „Sudaužytų širdžių klubo“ vedėja, „KristiAna“ konsultante dirbanti Renata Voitechovskaja. Dainuojate ir Kauno, Panevėžio muzikiniuose teatruose. Kaip spėjate visur?
- Prisipažinsiu, kelių šimtų kilometrų atstumas man atrodo visiškas niekis. Sėdu į automobilį ir lekiu ten, kur reikia. Aš pasirinkau tokį darbą, jis man mielas ir teikia pasitenkinimą. Manau, man būtų daug sunkiau išsėdėti 8 valandas prie popierių kokiame nors biure. Gal net negalėčiau. Lietuvoje muzikinių teatrų nėra daug, tad nieko stebėtino, kad dainuoju visuose, nors esu, buvau ir būsiu klaipėdietis. Tai kas, kad miegui ne visada lieka 8 valandos laiko. O kadangi Renata prabilo apie mūsų jausmus, nutarėme jų neslėpti.
Taip, „Žvaigždžių duetai“ mums dovanojo ne tik pergalę, bet ir jausmus. Iki projekto apie ją nebuvau girdėjęs. Kai sužinojau, kas bus mano partnerė, kompiuterio paieškos langelyje įrašiau Renatos vardą ir pavardę, ir pamačiau įspūdingas jos nuotraukas. Nedvejodamas sutikau dainuoti kartu. Tačiau pasakiau sau, kad arti jos neprileisiu.
- Kur ir kokį Deividą Norvilą matysime kitais ir dar artimiausiais metais?
- Teatro tikrai neapleisiu, jis man teikia daug džiaugsmo. Norėčiau dar patobulinti savo vokalą užsienyje, daugiau laiko skirti kūrybai ir dažniau dainuoti savo kūrybos dainas. Man jos – labai svarbios. Tiksliai atsakyti, ką veiksiu kitąmet ir dar vėliau, nedrįsčiau. Manau, gyvenimas žmogų vairuoja reikiama kryptimi, ir neverta visko planuoti.
