Pirmą ilgą kelionę patyrėme iš Chosicos į Huancayo. Viena moteriškaitė man ant kelių pasodino savo vaiką, o pamačiusi, kad neprieštarauju, ir pati įsispraudė. Dvivietėje sėdynėje sėdėjome jau keturiese. Ant mūsų nuolat griuvo kiti keleiviai, kurie stovėjo susigrūdę praėjime. Kelis kartus autobusą sustabdė policija. Keleivių per daug, neleistina, bet nieko tokio, vairuotojas įspraudė keletą banknotų į policininko delną ir važiavome toliau.
Pakeliui aplankėme La Oroya, vieną iš dešimties labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Nepamatėme nieko daugiau – tik vieną gatvę su liūdnais iš bet ko suręstais darbininkų nameliūkščiais ir daugybę kaminų, nuolat leidžiančių juodus dūmus.
Pagaliau po visos dienos kelionės per kalnus mes Huancayo – dideliame mieste Peru Andų Mantaro slėnyje, beveik 3300 m. aukštyje. Huancayo veikia mobilieji ir yra internetas! Ir karštas vanduo viešbutyje už 5 eurus per parą! Tiesą sakant, nelabai ką daugiau Huancayo ir radome. Bet taip nenorėjome sėsti į kitą autobusą, kad nusprendėme čia pabūti kelias dienas ir ištyrinėti vietos įdomybes.
Labiausiai vietiniai didžiuojasi savo parku Identidad, jame net rašoma, kad parkai atspindi miestus ir gyventojus. Huancayo parkas, pilnas keista rudai geltona spalva nupurkštų skulptūrų ir juokingai mažų tvenkinukų su žaisliniais tilteliais, atspindi nebent prastą miesto gyventojų skonį.
Kita miesto atrakcija – erozijos suformuoti molio bokšteliai šalia zoologijos sodo... Supratę, kad nelabai turėsime ką veikti šiame mieste, sumąstėme pažiūrėti filmą, bet... beveik pusę milijono gyventojų turintis miestas neturi kino teatro. Todėl nuėjome į zoologijos sodą, kur sugebėjau apsižliumbti. Atsilaikiau prieš bedvesiantį liūtą, leopardą, atbukusiu žvilgsniu sukantį begalinį ratą dviejų kvadratinių metrų narve, bet vėliau priėjome beždžionių narvą betoninėmis grindimis, o jos, visai kaip maži plaukuoti žmonės, mus pamačiusios įsitvėrė narvo ir tokia jėga pradėjo jį purtyt...
Rytojaus dieną aplankėme vietinį turgelį, kuriame norėjosi nupirkti viską, bet įdomiausia, kad ir galėjome nupirkti viską. Perujiečiai pardavinėjo savo spalvotus dirbinius, audinius, papuošalus beveik už dyką. O vakare užsukome į miesto lankomiausią barą – diskoteką. Šešių vyrukų grupė grojo, atrodo, vis tą pačią melodiją, o visi baro svečiai šoko poromis, nežiūrėdami vienas į kitą ir nesiliesdami net rankomis. Kaskart pasibaigus melodijai šokėjai suskubdavo atsisėsti prie savo staliukų, o po trisdešimties sekundžių, prasidėjus kitai dainai, ir vėl stodavosi šokti.
Spektaklis tęsėsi, kol baigėsi mūsų chicha (alkoholinis kukurūzų gėrimas), tada patraukėme į viešbutį, kuriame, pasirodo, vis tik nebuvo karšto vandens. Viešbučio darbuotojas irgi stebėjosi, kaip gi čia taip, turbūt tik ką sugedo šildytuvas... Vėliau išmokome, atvykus į naują viešbutį ne klausti, ar yra karštas vanduo, bet tikrinti...
Tolesnė mūsų stotelė link Cuzco - Ayacucho. Nebuvo lengva jį pasiekti. Mat lietus sugadino kelią ir autobusas turėjo važiuoti aplinkeliais. Per dešimties valandų kelionę tik kartą sustojome “į tualetą” – vidury miško. Kairė – vyrams, dešinė – moterims. Nors dauguma moterų nėjo į dešinę, tūpė tik išlipusios iš autubuso. Mat sijonai ilgi ir platūs, po jais, spėju, nieko.
Nusilengvinę vos nesusidūrėme su sunkvežimiu, mat abu vairuotojai pamiršo papypsėti siauro kelio posūkyje. Stabdžiai cypė, sustojome pačiu laiku, o tada bene du šimtus metrų važiavome atbuli, kur abi didžiulės mašinos galėjo prasilenkti. Dar vėliau įstrigome į kelio duobę, šalia aukšto skardžio pakraščio. Keleiviai klusniai išlipo, o autobusas tąkart ištrūko iš spastų neapvirtęs.
Ayacucho – nedidelis miestas su 140 000 gyventojų – didžiuojasi net 33 bažnyčiomis ir dar keletu koplyčių. Gatvėje netyčia susipažinome su vienu mokytoju, ir jis mus pakvietė prisijungti prie jo mokinių eksursijos į Wari griuvėsius ir Quinua laukymę, kurioje jungtinės pietų amerikiečių pajėgos pagaliau nugalėjo ispanus ir išsivadavo. Lydintys mokytojai turbūt tyliai mūsų nekentė, mat dvylikamečiai mokiniai visiškai nebesidomėjo savo miesto istorija, jiems buvo daug svarbiau nusifotografuoti su mumis, gringos...
Apžiūrėjome Wari griuvėsius, nujojome iki krioklio šalia Quinua laukymės, o išalkę vis tik nesusigundėme tradiciniu Quinua patiekalu - kepta jūros kiaulyte... Atrodė nekaip - lupta žiurkė su visomis keturiomis kojomis ir galva. Kadangi valgyti labai norėjosi, išbandėme žalios spalvos bulves su kukurūzais. Nenumirėme.
Labiausiai iš kelionės per Andus įsiminė autobuso vairuotojo padėjėjo pamoka keleiviams: “Autobuso švara labai svarbu, nešiukšlinkite. Kiekvienam duosiu po plastikinį maišelį, sudėkite į jį maisto liekanas ir išmeskite pro langelį”. Taip visi ir darė. Suvalgę bananą, įdėdavo žievę į maišelį, užrišdavo ir mesdavo pro langelį.
Mes grožėjomės nuostabiais kraštovaizdžiais – tai žalia augmenija, tai plikais, bet spalvotais kalnais ir baisėjomės begale po juos skrajojančių plastikinių maišelių. Tai todėl benamiai Peru šunys miestuose ėda iš maišelių, o kartais suėda ir pačius maišelius.
Nepaisant nepatogios ir pavojingos kelionės autobusu, džiaugiuosi pervažiavusi Peru Andus, viską atperka nuostabūs vaizdai, gražiausios spalvos ir kvapą gniaužianti kalnų didybė.
