Nuo minties iki vinies
Į Lietuvos televiziją L.Sutkaitienė atėjo būdama studente. Tada mokėsi paskutiniame žurnalistikos kurse Vilniaus universitete. Tuo metu nacionalinė televizija turėjo „Telefilmo“ studiją ir Lolita joje ėmė dirbti redaktore.
Tačiau neilgai, po penkių mėnesių ją pakvietė žinoma kino kritikė Izolda Keidošiūtė kartu kurti laidą „Kino pasaulyje“. Taip prasidėjo dvylika metų trukęs įdomus ir kūrybiškas darbas. Tačiau laidą uždarė – jos kūrėjoms buvo mestas priekaištas, kad yra senamadiškos.
Kad ir kaip buvo skaudu, praraja neatsivėrė. Atsirado galimybė išplaukti į platesnius kultūros vandenis. O kinas ir toliau liko mėgstamiausia sritis. Netrukus L.Sutkaitienę pakvietė į LTV kurti laidą „Kultūra“ drauge su laidos vedėju Žilvinu Pekarsku.
„Bijojau nerti į tą sritį, bet tai daug plačiau nei vien kinas. Pamačiau naujų erdvių ir tapo labai įdomu“, – pripažino „TV bokšto“pašnekovė.
Šį televizijos sezoną atsirado ir LTV2 laida „Kultūros naujienos“, ją Lolita ne vien kuria, bet ir veda.
„Esu abiejų laidų prodiuserė. Kaip pati apibūdinu – tai darbas nuo minties iki vinies. Turiu sukurti laidų koncepcijas, dekoracijas, suburti kūrybinę grupę. O šiuo metu dar paskelbtas kito sezono laidų konkursas, tad reikia rašyti projektus“, – vardijo darbus L.Sutkaitienė.
Kalbą prižiūri specialistai
Trejus metus iš eilės vienam LTV sezonui pasibaigus, Lolita žinojo, kad dirbs ir kitą, tačiau šiemet pasikeitė nacionalinės televizijos valdžia. Generaliniu direktoriumi tapus žinomam žurnalistui Audriui Siaurusevičiui, ėmė pūsti nauji vėjai.
„Vadovas siekia atnaujinti laidas. Keistis būtina, ir tai yra gerai, tačiau visa kūrybinė grupė lieka nežinioje, ar dirbs kitą sezoną. Juk, be mūsų, konkursui naują kultūros laidų koncepciją gali pateikti ir kiti asmenys“, – sakė L.Sutkaitienė.
Šiemet renkant taisyklingiausiai kalbančius žurnalistus konkursui „Kalbos grynuolis 2008“ buvo pristatytas LRT2 kanalas. Būtent šiame televizijos kanale L.Sutkaitienė veda „Kultūros naujienas“.
Prakalbus apie taisyklingą kalbą laidos vedėja sakė, kad jos tenka mokytis kone kasdien. Televizijoje dirba kalbos specialistai, jie peržiūri kiekvieną laidą ir po jos visi vedėjai gauna padarytų klaidų sąrašą ir pastabas. Niekas dėl to nepyksta, nes nacionalinė televizija turi būti pavyzdys.
Lolita puikias kalbos pamokas gavo radijuje. Penkerius ar šešerius metus LR2 ji skaitė kino naujienas ir kūrė reportažus iš kino festivalių. Anot pašnekovės, radijuje kalba itin išryškėja, o televizijoje ją tarsi pridengia vaizdas, todėl žiūrovas ne taip greitai pastebi klaidas.
Televizorius – didinamasis stiklas
Paklausta, kokių savybių turi turėti televizijoje dirbantis žmogus, prodiuserė sako, kad pirmiausia reikia mokėti bendrauti.Turėti įdomios informacijos nepakanka, reikėtų būti charizmatiška asmenybe, nes be šito nepavyks pritraukti žiūrovų.
Dar viena labai svarbi ypatybė – sugebėti pamiršti rūpesčius, blogą savijautą, netinkamą nuotaiką, nes televizorius – tai didinamasis stiklas.
„Televizija išmoko griežto gyvenimo ritmo. Jei susergi, galvoji ne kaip pagyti, bet kaip padaryti laidą arba kas už tave dirbs“, – neslėpė L.Sutkaitienė.
Šios moters dienotvarkė intensyvi. Sunkiausi būna pirmadieniai, kai reikia parinkti savaitgalio laidų temas, apgalvoti prioritetus, suplanuoti visos kūrybinės grupės darbą. Lolitos penktadieniai taip pat nelengvi. Ji turi keltis penktą valandą ir skubėti į laidą „Labas rytas“, nes turi savo kino rubriką. Be dešimt minučių septynios pasirodžiusi ekrane, moteris pristato sostinės kino teatruose rodomus filmus.
Ankstyvoje „Labo ryto“ laidoje kino kritikė atrodo puikiai – švelnus makiažas, dailiai sušukuoti plaukai, maloni šypsena. Tačiau už viso to slypi tiksliai funkcionuojanti televizijos „mašina“.
Prieš kamerą visi nugrimuoti
„Visus, kurie dirba šioje laidoje, ankstyvą rytą pasiima autobusiukas. Man namuose nereikia dažytis, darytis šukuosenos, nes televizijoje patenku į griežtas grimuotojų ir stilistų rankas. Visko esu prisiklausiusi iš savo grimuotojos: tai iš vakaro vandens per daug gėrei, tai vyno ar dar ko nors. Tačiau visus odos trūkumus paslepia, sutvarko profesionaliai“, – televizijos užkulisius praskleidė Lolita.
Pasak L.Sutkaitienės, grimuojami ir visi į studiją atėję laidų pašnekovai. Šukuosenos jiems nedaromos, tačiau pro grimuotojus neprasprūsta nė vienas.
„Televizijos lempos ir filmavimo kameros labai išryškina defektus, todėl oda užtepama šlapia pudra, o ant jos – sausa, kad veidas liktų matinis. Jei kalbinamas žmogus suprakaituoja, o šito pasitaiko iš įtampos, jaudulio, iškart stabdomas filmavimas ir vėl darbo imasi grimuotojai. Tokių, kuriems kamera netrukdo, yra labai mažai, todėl ir tenka filmuoti, grimuoti ir vėl filmuoti“, – apie darbo kasdienybę pasakojo pašnekovė.
Pasak L.Sutkaitienės, daug kam kultūros žurnalistika atrodo lengviausia sritis, tačiau tai itin specifinis dalykas. Jei žmogus lanko spektaklius ar koncertus, jam atrodo, kad išmano kultūrą. Bet kultūrinis gyvenimas Lietuvoje intensyvus ir atsirinkti, kas iš tiesų svarbu, nėra lengva.
Be to, meno žmonės jautrūs, bet ko neprisileidžia, reikia juos prisijaukinti, parodyti, ką ir kaip dirbi.
„Ne vieną kartą įsitikinau: kuo didesnė asmenybė, tuo su ja paprasčiau bendrauti“, – sakė laidų prodiuserė ir vedėja.
Kanų festivalyje dirbti sunku
L.Sutkaitienės teigimu, Lietuvos nacionalinėje televizijoje svarbiausios yra žinios, tada – kultūra. Tikimasi, kad ir pasikeitus generaliniam direktoriui šie prioritetai išliks, nes naujajam vadovui A.Siaurusevičiui kultūra irgi svarbi.
„Tačiau prasisukti mėsmalėje vis vien teks. Nes dabar naujai valdžiai reikės pateisinti savo darbus, pasiekti pasitikėjimo“, – kalbėjo prodiuserė.
L.Sutkaitienė nuo 1997 metų kiekvieną pavasarį vykdavo į elitinį Kanų kino festivalį Prancūzijoje. Šiemet kelionės atsisakė dėl darbų ir asmeninių priežasčių, tačiau mintimis klajojo ten. Guodė viena – šiemet Kanuose lijo, o ir kino filmų programa buvo abejotinai parinkta.
„Kai važiuodavau filmuoti, būdavo juodas darbas. Ant tų raudonų laiptų su kamera neatsistosi kada panorėjusi, yra grafikas. Be to, reikia pereiti kokias keturias užkardas. Prancūzai amžinai vėluoja, kažką sako, bet iki galo nepasako, nes jie paprasčiausiai atsipalaidavę. Tokiu atveju pas mus žmonės jau kelis kartus triukšmą pakeltų, o ten niekas nieko“, – pasakojo Lolita.
Paklausta, ar Kanuose netrikdo žvaigždžių prabanga, L.Sutkaitienė tikino, kad garsiausi pasaulio dizaineriai mušasi tarpusavyje, kas kokią kino įžymybę papuoš. Iš pradžių akivaizdi pompastika trikdo, tačiau, gavusi kvietimą į vakarėlį, ji užsivelka vakarinę suknelę ir – pirmyn. Svarbiausia – geras nusiteikimas.
Į darbą ir į turgų – pėstute
Iš kur susidomėjimas kinu? Į šį klausimą pašnekovė atsakė, kad vaikystėje kinas buvo viena mieliausių pramogų, o vėliau studijuojant universitete juo itin sudomino neeilinė asmenybė, publicistas, kino istorikas ir kritikas, Radijo ir televizijos žurnalistikos katedros vedėjas Laimonas Tapinas.
Visiems kursiniams Lolitos darbams, taip pat ir diplominiam, vadovavo būtent jis. Anot pašnekovės, L.Tapinas buvo vienas pirmųjų, dar sovietmečiu nuvykęs į Kanų kino festivalį. Vėliau jis parašė knygą „Iliuzijų mugėje“, kurią perskaičius L.Sutkaitienei Kanai pasirodė lyg Marso planeta.
Dabar šis prabangus Prancūzijos kurortas ir kino Meka tapo gerai pažįstama vieta. Tačiau ne vien Kanai traukia moterį. Jos pamėgta kryptimi tapo ir egzotiškos šalys, tad atostogas leidžia pažindama pasaulį.
Kitų ypatingų pomėgių Lolita sakė neturinti, o jei virš galvos ima tvenktis nuovargio, įtampos debesys, juos išsklaido sporto salėje. „Ilgai šokau pramoginius šokius, tad judėti tapo būtinybe. Automobilio nevairuoju, visur nueinu pėstute. Televizija centre, namai – irgi, nueiti iki darbo trunka dvidešimt minučių“, – pasakojo Lolita.
Atrodytų, kad sostinėje be automobilio apsipirkti neįmanoma, atstumai dideli. Tačiau tai L.Sutkaitienė išsprendžia paprastai – išsikviečia taksi. O ankstų šeštadienio ar sekmadienio rytą, kai Vilnius dar miega, keliauja į senamiesčio turgų, vadinamą halę, netoli autobusų ir geležinkelio stočių. Tuomet Lolita stumiasi didelį krepšį su ratukais, kurį jai iš Prancūzijos parvežė ir padovanojo draugė ir kolegė Edita Mildažytė. Prancūzijoje moterys su tokiais krepšiais – dažnas reginys, o Lietuvoje dar ne. Tačiau, pašnekovės įsitikinimu, nauji vėjai greitai atpučia.
