Labai stengiuosi vengti visokių traškučių, šokoladų ir viso kito, kas nesveika, tad po ranka yra riešutų, bananų, obuolių, razinų. Tačiau kaip man išspręsti problemą dėl to nesustojamo valgymo, atrodo, jog net kokia veikla namie negali atitraukti dėmesio nuo noro kažką įsidėti burnon. Kaip man mažinti kiekį, kurį suvalgau? Su maisto kokybe nėra problemų, ja rūpinuosi. Labai prašau, padėkite man.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Svorio klausimas yra gana opus šių dienų visuomenėje. Jis tampa aktualus ne tik moterims, kurios siekia atitikti standartus, bet ir visiems žmonėms, kurie rūpinasi savo sveikata. Sveika mityba, sportas, gebėjimas atsikratyti bereikalingo užkandžiavimo yra tai, kas ne tik neleidžia priaugti papildomų kilogramų, bet ir padeda palaikyti gerą savijautą, aktyvumą, atsparumą ligoms.
Deja, daugeliu atveju žmonės pradeda koreguoti savo mitybą tuomet, kai turi aukštą motyvaciją atsikratyti bereikalingu svoriu. Neretai į pagalbą pasitelkiami būdai yra kur kas žalingesni nei per didelis kilogramų kiekis.
Skaitant jūsų klausimą buvo džiugu, kad kalba eina apie maisto kiekio mažinimą, o ne visišką jo atsisakymą. Kita vertus, galvojate ir apie maisto kokybę, kuri taip pat yra svarbi, norint palaikyti efektyvias organizmo funkcijas.
Iš aprašymo nepanašu, jog turite kokį nors itin sudėtingą valgymo sutrikimą ir, tiesą pasakius, pirma reakcija buvo tokia, kad šis klausimas labiau skirtas dietologui nei psichologui. Bet kadangi klausiate manęs, tai galiu šiek tiek pakomentuoti, iš kur atsiranda tas besaikis noras valgyti. Kaip tai susiję su žmogaus išgyvenimais ir kaip galima keisti tokią situaciją?
Maistas mūsų visuomenėje atlieka ne tik gyvybinių jėgų palaikymo funkcijas, bet ir eilę kitų. Tai yra malonumo, saugumo, svetingumo, artumo su kitais išraiškos šaltiniai. Jau nuo pat pirmųjų dienų motinos nuramina verkiančius kūdikius, juos maitindamos. Taip jos išreiškia savo rūpestį, kita vertus, mažylis pasijunta saugus ir mylimas.
Net ir paaugus vaikų maitinimas motinoms yra vienas pagrindinių meilės išraiškos būdų. Daugelis švenčių, mielų pasibuvimų svečiuose, šiltų susitikimų neapsieina be skanių valgių, kurie yra neatsiejama bendravimo dalis. Apie maisto kultūrą ir jos svarbą asmeniui ir žmonių bendravimui galima rašyti labai daug.
Kas iš to, kad tai žinome? Žinojimas, jog maitinimosi įpročiai nėra jūsų individualus reikalas, o greičiausiai iš kartos į kartą atkeliavęs dalykas, padeda suvokti, kad jų keitimas nėra toks paprastas dalykas. Galvojant apie tai, iš kur kilo jūsų potraukis nuolat valgyti, pabandykite prisiminti savo mamos ar močiutės požiūrį į maistą, jų pastangas, kad būtumėte pavalgius, soti. Taigi nuolatinis kramsnojimas gali būti išmokimo pasekmė.
Kita to priežastis gali būti jaučiamas nerimas, vienišumas ar kitoks emocinis diskomfortas. Kaip jau minėjau, dar kūdikystėje neretai pasitaiko, kad nemalonius jausmus maskuojame valgydami. Ilgainiui maistas tampa kaip vienas iš problemos sprendimo būdų. Tokiu atveju asmuo, jaučiantis tuštumą, baimę, nerimą, nežinantis tinkamos išeities ir panašiai, nesąmoningai į pagalbą pasitelkia maistą. Pradžioje tai pasireiškia intensyvių, reikšmingų sukrėtimų metu. Vėliau maistas atsiranda iš karto, kai tik asmuo pajaučia minimalų nepasitenkinimą.
Galvojant konkrečiai apie save, reikėtų atsakyti į klausimą, kokius jausmus jums sukelia maistas? Ką norėtumėte daryti tuo metu, kai valgote? Kokius dalykus su malonumu įterptumėte vietoj valgymo? Kas yra sunkiausia, kai bandote ištverti be maisto?
Atsakymas į šiuos klausimus padėtų geriau suvokti, kas skatina nuolatinį užkandžiavimą. Geresnis problemos ištakų suvokimas padės atrasti aiškesni jos sprendimą. Gali būti, kad atradusi kitokias reakcijas į nerimą, nesaugumą sumažinsite ir norą nuolatos valgyti. Jei įvyks taip, kad susidursite su vienišumo jausmu, kaip pagrindiniu besaikio užkandžiavimo šaltiniu, reikėtų spręsti jį.
Be problemos nagrinėjimo priežasčių reikėtų pagalvoti ir apie tai, ar tikrai tai yra problema. Ko jūs norėtumėte: atsikratyti nuolatinio noro valgyti ar bereikalingų kilogramų? Jei nuspręsite, kad noras neperstojamai kramsnoti jus tikrai vargina, į pagalbą teks pasitelkti valią ir niekaip kitaip.
Pabandykite, būdama namuose, aiškiai paskirti laiką valgiui. Pradžioje tai gali būti trys pagrindiniai ir keli papildomi užkandžiai. Intervalas turi būti toks, kuris reikalautų pastangų, bet būtų įmanoma ištverti. Tarkime, viena valanda ar pusvalandis. Kiekvieną dieną tą intervalą didinkite. Taip pat reikėtų apsibrėžti ir suvalgomo maisto kiekį.
Kai jausite ypatingą poreikį ką nors suvalgyti, bet dar nebus atėjęs metas, pabandykite paieškoti, kas be maisto sumažina jūsų įtampą. Įsivaizdavimas, kokia veikla nukreiptų jūsų mintis nuo maisto, gali parodyti ir tikrąją nuolatinio valgymo priežastį. Verta „po ranka” turėti kuo mažiau maisto, palaipsniui mažinant jo kiekį.
Prieš ryžtantis keisti savo įpročius, verta atvirai sau atsakyti, kas skatina jus tai daryti. Tuomet įvertinti, ar tai yra vienintelis būdas savo tikslui pasiekti ir ar tai yra teisingas, jūsų organizmo nežalojantis kelias. Galiausiai svarbu suvokti, jog bet kokie pokyčiai, ypatingai elgesio, kuris truko ilgai, užims nemažai laiko ir pareikalaus daug pastangų.
Sėkmės. Vaida
