Visą gyvenimą didžiausia mano meilė buvo ir liko medicina. Dar ir dabar kartais pasvajoju apie šią profesiją, tačiau nemąstau, kas būtų, jeigu būtų, bet nėra. Manau, kad gal man ir geriau, kad perėjau į mažiau žmonėms pavojingą sferą – aktorystę. Jinai man patinka: mėgstu būtų scenoje, prieš žiūrovų teismą.
– Ar aktoriai Lietuvoje į televiziją eina vien dėl pinigų?
Dėl pinigų? Tikrai taip. Tačiau, mano manymu, Lietuvos televizijose gerai uždirbančių aktorių yra vienetai. Požiūris į aktorių televizijoje labai menkas. Vien dėl pinigų? Ne. Yra kalbančių kaip D. Kazlauskas: „Čia ne aš vaidinu, čia paskola vaidina“. Kalbant apie jaunimą galiu pasakyti, jog yra daug besidžiaugiančių, kad pagaliau papuolė į televiziją ir galės išpopuliarėti, o vėliau tapti apkalbų objektu.
Iš pradžių jie apie tai net nesusimąsto, tačiau riba tarp populiarumo ir apkalbų labai slidi, o ją pajausti labai sunku.
Yra ir kitas žmonių tipas, kurie spjaudosi, tačiau kai juos televizija pakviečia, bėgte atbėga. O ko? Niekas nežino. Mes, aktoriai, labai skirtingi. Jeigu aš nebūčiau įmerkusi uodegos į šią eketę, gal ir dabar kalbėčiau kitaip, nors... Būdama tik teatre tikrai pasiilgčiau šėliojimų su „Dviračio šou“ kompanija ar „Nekviestos meilės“ chebryte. Galų gale nereikia į save žiūrėti labai rimtai ir būti per daug susireikšminusiam.
– Kada pasijutote esanti populiari? Gal tada, kai eteryje gyvavo laida „Pagauk kampą“?
Populiaria nedrįsčiau vadintis. Manau, jog pavadinimas „atpažįstama gatvėje“ būtų tinkamesnis. Ką dabar turiu, pasiekiau per ilgus darbo metus. Realiai užtenka porą kartų per savaitę pasirodyti televizijoje, ir tu jau atpažįstamas, tačiau to pervertinti nereikėtų.
– Kodėl jums dažniausiai tenka vaidinti intrigantes?
Na, ir paprasti jūsų klausimai (juokiasi). Jūs dar kartą pasižiūrėkite į mane: juodi plaukai, ilga nosis sako ką nors? Teatre mano vaidmenų paletė platesnė: sena intrigantė, jauna intrigantė, vidutinio amžiaus intrigantė. Juokauju. Gyvenime ir išorėje aš neatitinku jokių intrigantės duomenų. Esu geras ir šiltas žmogus, kuris gyvena toli nuo intrigų, nes tingiu jas regzti ir tingėsiu toliau.
– Esate simpatiška moteris, kuri visur skuba. Ar sulaukiate gerbėjų dėmesio ir ar turite laiko apie juos galvoti?
Prajuokinot, nes tokio apibūdinimo dar nesu girdėjus. Būna „moteris, kvepianti kava“, čia „simpatiška moteris, kuri visur skuba“. Atsakymas mano būtų toks: gal ir esu simpatiška, tačiau to reikėtų paklausti aplinkinių – būtų objektyvesnis atsakymas. Aš tikrai niekur neskubu, nes visur spėju savo lėtu žingsniu. Beje, „būdama tokia užsiėmusi“ visur spėju ir dar turiu labai daug laisvo laiko, kurį dažniausiai leidžiu labai nenaudingai, dėl ko vėliau gailiuosi, bet aš jau tokia.
– Ar dukra Marta nežada pasukti mamos keliu?
Mano dukra iš tiesų yra labai gera, kaip ir kiekvienai mamai jos vaikas, tačiau apie aktorystę tikrai nesvajoja. Jai užtenka manęs vienos namie. Marta gyvenime sieks kažko kito, tik ko, aš jums tikrai negaliu pasakyti, nes nežinau. Ji iš manęs jau perėmusi labai daug – blogus įpročius (juokiasi).
– Ar gyvenime nesijaučiate vieniša?
Patologiškai – tikrai ne. Kartais gal ir vieniša, gal dažniau, nei norėčiau, bet tai normalu. Kiekvienas anksčiau ar vėliau išgyvena šį jausmą: ir būdami mylimi, ir tarp mylimų žmonių.
– Ar daug dirbama kartais nesusimąstote, kad kai kuriuos darbus atliekate paviršutiniškai?
Aš daug dirbu?! Tikrai ne! Esu išalkusi darbo – kalbant apie teatrą. Televizija yra kitas pasaulis, nes ką aš ten darau, negalima pavadinti darbu. Tai aš vadinu „televiziniais spirgučiais“, „greitai ir maloniai“ arba „praleisk laiką prasmingai su gera kompanija“. Patikėkit, į darbą aš žiūriu labai rimtai, net į save ne taip! Ak, kokia aš neprisižiūrinti moteris perkeltine prasme...
– Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą ir pačią save, jeigu turėtumėte galimybę į viską pažvelgti iš šalies?
„Lengvabūdiškas požiūris į gyvenimą ir pačią save, už kurį teks dar brangiai sumokėti senatvėje.“ Liūdnai žiūrėčiau į save iš šalies, nors viduje visai linksma ir nesigailiu nei dėl vieno savo poelgio.
– Kokių turite silpnybių? Jų turiu labai daug, tačiau tikrai nevardysiu, nes esu moteris, kuriai negalima to daryti. Juk viskas gali atsisukti prieš mane pačią ir tada kas nors pasigavęs frazę, jog Rimantė kažko bijo, nemėgsta, gali ją panaudoti prieš mane. Juokauju, bet tikrai neatskleisiu, net nemaldaukite.
– Internete pilna komentarų, kad esate graži, faina, įdomi, kad jus myli gerbėjai. Ar tokia jaučiatės ir ar pati skaitote komentarus apie save? O gal manote, kad tai silpnų žmonių žodžiai?
Kai žinai, kad tave bent kažkas myli – visada malonu. Didžiausias pliusas širdžiai – suvokti, jog esi kažkam reikalingas ir ne taip jau beprasmiškai gyveni tas savo dieneles.
Komentarus apie save ir kitus pasiskaitinėju, tačiau kartais su didele baime. Žinau, kad perskaityti užgaulūs komentarai dar ilgai skambės ausyse, tačiau tokia jau to mazochisto dalia. Tačiau, manau, gerai, jog žmonės turi kur išsakyti savo nuomonę ir tai daro ne tik silpni, kurie gyvenime nėra nieko pasakę.
Garantuoju, kad rašo ir išprusę žmonės, tiesiog jų komentarus būna intelektualesni. O internetas geras daiktas, nes tavęs ten niekas nemato, kaip antai gatvėje išėjus ir pradėjus rėkti, kokia Rimantė bloga ir panašiai.
– Koks jūsų mylimiausias vaidmuo teatre ir kodėl?
Per aštuoniolika metų, kai dirbu teatre, jų susikaupė tikrai nemažai. Nei vieno negalėčiau išskirti, nes visus prisiminus pasidaro labai gera ir pradedu šypsotis. Kai kurių net labai ilgiuosi, tačiau tokių, kurių nenorėčiau prisiminti, tikrai nėra ir, tikiuosi, nebus.
– Ar namai – jūsų tvirtovė ir ar daug laiko jiems skiriate?
Taip. Mano namai – mano tvirtovė! Mano gyvenimas – mano tvirtovė! Ir be mūšio aš nepasiduosiu! Tra ta ta (juokiasi).
