1993 metais atėjęs į Baltuosius rūmus kaip mažos valstijos gubernatorius, neturėjęs didelės patirties užsienio klausimais, B. Clintonas iškilo kaip įsigilinantis, įžvalgus ir savimi pasitikintis žaidėjas tarptautinėje arenoje.
Rengdamasis šeštadienį perduoti valdžią būsimajam prezidentui George'ui W. Bushui (Džordžui V. Bušui), jis palieka palikimą, kuris greičiau bus įvertintas teigiamai nei neigiamai, nors G. W. Busho respublikonai demokrato "dosjė" rado daug kritikuotinų dalykų.
"JAV užsienio politika B. Clintono laikais nebuvo katastrofa. Kai kuriais atžvilgiais net pasiekta nedidelių laimėjimų", teigė Richardas Haassas (Ričardas Hasas) iš "Brookings Institution". Sklando gandai, jog jis pretenduoja į aukštą postą G. W. Busho administracijoje.
Tačiau iš esmės R. Haasso įvertinimuose vyrauja smerkiantis tonas. Pastaruoju metu JAV užsienio politika atspindi "neišnaudotas galimybes ir potencialą....B. Clintonas paveldėjo pasaulį, kuriame Amerika turėjo beprecedentę persvarą ir galimybes, tačiau mažai jas išnaudojo", rašė analitikas.
"Jis neapibrėžė pasaulio. Jis nesukūrė ilgalaikių institucijų. Jis nenurodė Amerikos žmonėms kelio, kuriuo jie galėtų eiti antrąjį dešimtmetį po šaltojo karo pabaigos", neseniai teigė R. Haassas per vieną "Brookings" organizuotą seminarą.
Tokias išvadas B. Clintonas ir jo gynėjai atmeta, nors ir pripažįsta, kad demokratų vadovas pirmosios savo kadencijos pradžioje silpnai pasirodė užsienio politikoje ir skyrė jai nedaug dėmesio.
"Tai ryškus pavyzdys prezidento, kuris laikui bėgant mokėsi, kaip vykdyti užsienio politiką, kiek svarbi yra užsienio politika ir kaip su ja susigyventi", sakė Ivo Daalderis (Ivas Dalderis), Europos reikalų ekspertas, dirbęs B. Clintono Baltuosiuose rūmuose.
Po dviejų pirmųjų valdymo metų, kai 18 amerikiečių karių žuvo kovose Somalyje , administracija negalėjo apsispręsti dėl Bosnijos ir politikos Kinijos atžvilgiu, jaunasis prezidentas atrodė sumišęs ir neryžtingas.
Tačiau ilgainiui jis pajuto žemę po kojomis ir, nepaisydamas savo pirminio priešinimosi karinėms pajėgoms, tapo tiesioginių karinių intervencijų į Haitį, Bosniją bei Kosovą vadovu, taip pat įsakė suduoti baudžiamuosius karinius smūgius Irakui, Afganistanui bei Sudanui.
Ilgą valdymo laiką B. Clintono patarėjai vadino "epocha po šaltojo karo" - terminu, kuris daugiau pasako apie tai, kas įvyko, o ne apie jų ateities viziją. Paskutinėmis valdžios dienomis administracija, bandydama pakreipti žiniasklaidos vertinimus apie B. Clintono laikotarpį, paskelbė netrumpos apimties dokumentą apie jo pasiekimus.
Sąvade prezidento indėlis apibūdintas kaip "užsienio politika globaliniam amžiui" - terminu, kuris, regis, yra paskutinės minutės bandymas suteikti retorinę formą B. Clintono veiksmams.
"Aš manau, B. Clintonas geriau nei daugelis, įskaitant jo administraciją, suprato, jog Jungtinės Valstijos pateko į visiškai kitokį pasaulį, kuriame Amerikos galia yra nepralenkiama ir neabejotinas jos pirmavimas, tačiau vis tiek tai buvo globalizacijos apimtas pasaulis, kuriame mūsų galimybės daryti įtaką įvykiams užsienyje nebuvo tokios didelės, kaip atrodytų, sprendžiant pagal mūsų galią", teigė I. Daalderis.
"Mes buvome galingesni, tačiau mažiau įtakingi iš dalies todėl, kad gyvename kitokioje tarptautinėje sistemoje", kurią veikia stiprios transnacionalinės srovės, tokios kaip finansų krizės, destabilizuojantys etniniai konfliktai, ligos ir terorizmas", pridūrė jis.
Kapitalizmas gimdo demokratiją
B. Clintono požiūris į vidaus politiką, apibendrintas kampanijos šūkyje "Ekonomika yra esmė, kvaily" (frazė, rinkimų kampanijos metu ištarta respublikonų priešininkui, prezidentui George'ui Bushui (Džordžui Bušui), buvo pritaikytas ir tarptautiniams santykiams. Jis teigė, jog skatinant Amerikai būdingą kapitalizmą visame pasaulyje išplis ir Amerikai būdinga demokratija.
Šiuo požiūriu vadovautasi 1997-1999 metų Azijos finansų krizės metu: administracija agresyviai naudojosi TVF, bandydama pasiekti ekonomikos reformų labiausiai nukentėjusiose šalyse, tokiose kaip Pietų Korėja ir Indonezija. Panašiai ji bandė Rusijai padėti pereiti iš komunizmo į kapitalizmą ir priimti Kiniją į Pasaulinę prekybos organizaciją.
Nepaisant intensyvių JAV pastangų, B. Clintono valdymo laikotarpio pabaigoje padėtis Rusijoje daug blogesnė nei jam atėjus į šį postą: ekonominės reformos stringa, nusikalstamumas, korupcija ir nacionalizmas auga, prezidentas Vladimiras Putinas jau nebeatrodo demokratijos šalininkas, o nepriklausomai spaudai daromas milžiniškas spaudimas.
"Rusija yra akivaizdžiai labiau priešiškai nusiteikusi prieš Vakarus ir Ameriką, nei buvo B. Clintonui atėjus į valdžią", teigė Kimas Holmesas (Kimas Holmsas) iš konservatyvaus fondo "Heritage Foundation".
Tačiau Leonas Aronas (Lionas Aronas) iš instituto "American Enterprice Institute" gynė politiką Rusijos atžvilgiu. Palaikydamas artimus santykius su to meto prezidentu Borisu Jelcinu, B. Clintonas "parėmė, kas, mano manymu, yra labai artima nacionaliniams interesams, vadovybę ir tą dalį Rusijos politikos elito, kuri akivaizdžiai orientavosi į demokratiją", sakė L. Aronas.
"Jei būtų geresnis pasirinkimas, mes būtume galėję jį (B. Jelciną) atsverti, tačiau turėtos pasirinkimo galimybės - tik Jelcinas", teigė jis.
L. Aronas priminė, kaip B. Clintonas padėjo įtikinti Rusiją išvesti visas pajėgas iš Baltijos šalių ir pasiekė susitarimą dėl branduolinio ginklo pašalinimo iš Kazachstano, Baltarusijos ir Ukrainos, kas sustiprino regiono saugumą. Rusija taip pat turėjo susitaikyti su NATO žingsniais, sprendžiant konfliktus Balkanuose.
B. Clintonas susidūrė su daugybe sunkumų, įgyvendindamas užsibrėžtus tikslus dėl smarkaus užsienio politikos politizavimo , kurį iš dalies lėmė Kongrese dominavusių respublikonų pasipriešinimas, iš dalies - faktas, jog jis pats buvo linkęs priimti sprendimus, pagrįstus politiniu spaudimu ar jų poveikiu politikai.
Daugelis tvirtina, jog B. Clintono iniciatyvą dėl NATO plėtros labiausiai skatino noras pamaloninti amerikiečius, turinčius ryšių su Rytų Europa, o Nacionalinę priešraketinę gynybą bei sankcijas Iranui bei Libijai jis rėmė dėl politinių priežasčių.
B. Clintonui aktyviai dalyvaujant buvo užbaigti karai Balkanuose, nors JAV ir Europos kariai neramiame regione vis dar vykdo misiją, kurios pabaigos nematyti.
Prezidentas įsitraukė į karštligišką paskutinių minučių diplomatiją, siekdamas susitarimo dėl Šiaurės Korėjos raketų kūrimo programos, arabų ir Izraelio taikos susitarimo bei naujų įsipareigojimų dėl Šiaurės Airijos taikos sutarties, tačiau galutinių rezultatų nepasiekė.
Aktyvioje B. Clintono veikloje liko neįvertintas kitas jo įsitikinimas - tas, kad vietos konfliktai gali turėti globalinių pasekmių. "Taikdarystės, nesvarbu ar karinės ar diplomatinės, tikslas turi būti konfliktų sprendimas anksčiau, nei jie išplis ir pakenks mūsų gyvybiškai svarbiems nacionaliniams interesams", tvirtinama administracijos analitinėje apžvalgoje.