Kai pradėjau bręsti, mano klubai išplatėjo, nosis buvo riesta, o kur dar gausybė šlakų... Žinoma, kad dėl to kompleksavau ir viską dar labiau sustiprindavo bendraamžių reakcija. Stengdavausi nosį lenkti į apačią, kad neatrodytų tokia riesta... O pavasariais, kai išryškėdavo strazdanėlės, būdavo taip nefaina...
Kaip pavyko atsikratyti kompleksų? Žinote, jie tai atsiranda, tai ilgainiui išnyksta (juokiasi). Užaugęs žmogus gali daug ką pakoreguoti ir tų kompleksų kaip nebūta (jei jie siejasi su išvaizda), o tuo tarpu paauglius valdo bandos jausmas – juk reikia surasti atpirkimo ožį ir ant jo varyti.
Ir nebūtina turėti kokį nors išorinį išskirtinumą. Pavyzdžiui, jei vaikas ne sangvinikas, o flegmatikas, tai tik suaugusiųjų palaikymas ir bendravimas jam padeda užsigrūdinti ir tariamus trūkumus paversti privalumais.
Manau, kad kiekvienoje mokykloje turėtų dirbti psichologas, kuris nukreiptų vaikus tinkama linkme ir taip padėtų jiems išspręsti vidines problemas, užkirstų kelią kompleksams vystytis. Žinoma, lengva sakyti, sunkiau padaryti: retas psichologas sutinka dirbti mokykloje, nes atlygis ten nedidelis“, - svarstė Donalda.
Anot jos, kompleksai gimsta tuomet, kai per daug rūpinamasi, ką apie mus pagalvos kiti. O tie kiti susirūpinę, ką apie juos pagalvosime mes.
„Siūlyčiau pradėjus save graužti pagalvoti: kai mane pakas, ar kaimynui bus svarbu, ką tądien pasakiau, padariau, atrodžiau? Didžiausi teisėjai sau esame patys, bet patys esame ir psichologai. Draugai ar artimieji gali mus tik paguosti, psichologai – nukreipti tinkama linkme, bet susitvarkyti su vidinėmis problemomis vis tiek patiems reikės“, - sakė D. Meiželytė.