Skaitytojus turbūt labiau domina tai, kaip nuo šio finansinio užkrato gali nukentėti Lietuvoje veikiantys bankai.
Daugelis paprastų žmonių Vakaruose pripažįsta, kad šiuolaikiniai finansai jiems – tamsus miškas. Galima numanyti, kad Lietuvoje padėtis dar blogesnė: mūsų piliečiai supranta, kas yra paprastas terminuotasis indėlis banke ar paskola su fiksuotomis palūkanomis. Vienas populiariausių taupymo būdų – laikyti pinigus kojinėje. Todėl paprastai paaiškinti, nuo ko prasidėjo dabartinė pasaulinė finansų krizė, – nelengvas uždavinys.
Vakarų spauda, rašydama apie ją, žongliruoja gausybe keistų santrumpų ir sąvokų, iš kurių dauguma neturi lietuviškų atitikmenų. Na, bet pabandykime pažvelgti į JAV antrarūšių būsto paskolų krizės anatomiją.
Pradžių pradžia: dot.com burbulo sprogimas ir rugsėjo 11-oji
Daugelis skaitytojų turbūt prisimena, kad 1996–2000 m. pasaulyje, o ypač JAV, pūtėsi su interneto, kompiuterių ir telekomunikacijų technologijomis susijusių įmonių akcijų kainų burbulas. Akcijų pirkėjai prarado sveiką protą, nes manė, kad nuo šiol „pasaulio ekonomika bus visai kitokia“. Naujos, internetu lėktuvų bilietais panorusios prekiauti bendrovės kapitalizacija staiga tapo didesnė už pačius lėktuvus gaminančios „Boeing“...
Nieko naujo – po visų didesnių XIX–XX a. technologinių proveržių (garas, elektra, geležinkeliai, elektronika, biotechnologijos, internetas ir t. t.) dėl investuotojų rožinių lūkesčių kildavo su tomis naujomis technologijomis susijusių įmonių akcijų kainų burbulai, kurie anksčiau ar vėliau sprogdavo.
Interneto burbulas taip pat sprogo – gravitacijos dėsniai ekonomikoje veikia kaip ir fizikoje. Kadangi dauguma JAV namų ūkių yra tiesiogiai ar netiesiogiai (per pensijų ar investicijų fondus) investavę į akcijas, Federalinis rezervų bankas (JAV centrinis bankas) pradėjo agresyviai mažinti palūkanas, siekdamas sumažinti neigiamus burbulo sprogimo padarinius JAV ekonomikai.
2001 m. rugsėjo 11 dienos įvykiai tik dar labiau padidino šį ryžtą. Po vienuolikos iš eilės palūkanų normų mažinimo žingsnių pinigai JAV tapo beveik nemokami. Panašiai elgėsi ir kiti svarbiausių pasaulio šalių centriniai bankai.
Nauja rinka: rizikingi klientai
Agresyvi didžiausių centrinių bankų politika labai padidino likvidžių lėšų kiekį visame pasaulyje. Be to, lėšų banga iš po burbulo sprogimo krentančių akcijų rinkų turėjo būti nukreipta į kitus, dažnai rizikingesnius rinkos segmentus. Vienas jų – rizikingi klientai, turintys prastą kredito istoriją ir nepastovias, nedideles pajamas.
Noro skolinti neužtenka – reikia, kad tokia publika taip pat norėtų skolintis. Šių paskatų buvo daugiau nei pakankamai. Pirma, palūkanos buvo nedidelės, todėl dilema ką rinktis – nuosavą būstą ar duoną kasdienę – tuo metu nebuvo tokia sudėtinga.
Antra, skolinančios institucijos, kad paskatintų tokių neturtingų klientų skolinimąsi, iš pradžių duodavo „saldainiuką“ – pirmaisiais metais nustatydavo labai mažas (arba jokių) palūkanas; arba iš pradžių reikėdavo mokėti tik palūkanas, negrąžinant paskolos; arba nustatydavo nedideles palūkanas, kurios po sutarto laiko turėjo tapti kintamos ir pan. Tokių paskatų įvairovė, reikia pripažinti, buvo įspūdinga.
Kai kurie besiskolinantieji nesuprato, ką tokios gana sudėtingos paskolos jiems reiškia. Kiti suprato, kad turėdami nedideles ir nepastovias pajamas (dėl to, kad dažnai praranda darbą) greičiausiai negali sau leisti prabangos gyventi nuosavame būste. Tačiau jie tikėjosi, kad dėl kylančių būsto kainų po kurio laiko galės perfinansuoti šias paskolas geresnėmis sąlygomis, užstatydami padidėjusios vertės būstą.
Sėkminga pradžia
Būsto kainos JAV iš tikrųjų pradėjo didėti. Dėl spartėjančios globalizacijos sumažėjusi infliacijos grėsmė ir netikrumas dėl teroro išpuolių grėsmės leido Federaliniam rezervų bankui gana ilgai taikyti nebrangių pinigų politiką. Iš akcijų rinkos bėgančios lėšos, atsiradusi nauja būsto pirkėjų klasė – šie veiksniai tiesiog privalėjo didinti būsto kainas rinkoje. Todėl būsto kainų didėjimas nieko nestebino.
Finansų institucijos (bankai ir specializuotos būsto paskolų įstaigos) iš pradžių džiaugėsi geru pelnu – nedaug kas iš šių rizikingų klientų negalėdavo mokėti už paskolas, būsto vertė rinkoje taip pat didėjo. Tačiau po kiek laiko JAV ekonomika ėmė sparčiai augti – iš esmės ir dėl to, kad gyventojai pradėjo daugiau vartoti, kaip pajamų šaltinį naudodami naujas paskolas, gautas užstačius didesnės vertės būstą. JAV tai padaryti gerokai lengviau nei Europoje, kur tokia praktika nėra labai paplitusi, ar juo labiau Lietuvoje.
Išradingasis būsto paskolų finansavimo modelis
Kodėl rizikingi klientai norėjo skolintis pirkti būstą, jau paaiškinome – daugumai jų tai buvo iš esmės nebrangi loterija, tikintis, kad būsto kainos padidės. Tačiau kodėl finansų institucijos žaidė šį rizikingą žaidimą? Atsakyti į šį klausimą padės kai kurios finansinės naujovės būsto paskolų srityje.
Tradicinis, daug šimtmečių gyvavęs būsto paskolų modelis buvo toks: bankas, suteikęs klientui paskolą, gaudavo palūkanas ir komisinius už paskolos išdavimą. Kiek jis galėdavo išduoti tokių paskolų, iš esmės priklausydavo nuo banko pritrauktų indėlių sumos. Išduotos būsto paskolos likdavo banko balanse, tad jei kuris nors banko klientas tapdavo nemokus, bankas patirdavo nuostolių.
Šių laikų Amerikoje dažniausiai būna kitaip. Bankas iš išduotų būsto paskolų sudaro rinkinį, tampantį užstatu vadinamosioms būsto paskolomis užtikrintoms obligacijoms (angl. mortgage-backed securities), kurios parduodamos trečiosioms šalims – paprastai kitoms finansų institucijoms. Bankas toliau tik administruoja tas būsto paskolas – perduoda palūkanų ir pagrindinės paskolos sumos mokėjimus minėtųjų obligacijų turėtojams.
Šis procesas vadinamas (teatleidžia man kalbininkai) „sekiuritizacija“ (angl. securitisation), arba lietuviškai (bet griozdiškai) – vertimu vertybiniais popieriais.
Ką tai duoda bankui? Kelis dalykus. Pirma, bankas nebėra ribojamas savo galimybių pritraukti indėlius. Jis gali išduoti daugiau būsto paskolų ir uždirbti daugiau komisinių. Antra, būsto paskolą paėmusio žmogaus nemokumo rizika perduodama būsto paskolomis užtikrintų obligacijų turėtojams.
Kas ir kodėl perka būsto paskolomis užtikrintas obligacijas?
Taigi rizikingieji klientai nori skolintis, bankai – jiems skolinti, nes paskolas tuojau pat parduoda minėtųjų obligacijų forma. Kodėl kas nors norėtų pirkti tokias rizikingas obligacijas? Juk jei šie klientai, turintys prastą kredito istoriją, nustos mokėti palūkanas, obligacijų turėtojai negaus (dalies) grąžos. Dar daugiau – daugumai finansų institucijų (pensijų, investicijų fondų, centrinių bankų ir pan.) iš viso draudžiama įsigyti didelės rizikos vertybinių popierių!
Čia scenoje pasirodo išradingieji investicijų bankai. Jie sugalvojo rizikingų būsto paskolų rinkinius suskirstyti į skirtingus paketus (angl. tranches) pagal jų rizikos laipsnį ir investuotojams mokamų palūkanų dydį. Kiekvienas paketas turėjo skirtingą statusą pagal tai, kas pirmas prisiims nuostolius po to, kai dalis pasiskolinusiųjų nustos mokėti palūkanas ar grąžinti pagrindinę paskolos dalį.
Šią finansinę schemą turėtų padėti suvokti pavyzdys. Tarkime, turime šimtą skolininkų. Tikimybė, kad su sunkumais susidurs kai kurie iš jų, didelė, sakykim, 20 procentų. Tačiau jei šį paskolų portfelį suskirstysime į 80 ir 20 procentų dalis, nuostolių dėl nemokių skolininkų patirs tik 20 proc. dalis, o 80 proc. paskolų bus visai patrauklios.
Kad schemos būtų visiškai įtikinamos, investicijų bankai pasitelkė kredito reitingų agentūras, vertinančias įvairių vertybinių popierių riziką, – jos suteikdavo AAA reitingą 80 proc. daliai, ir tada ją jau galėjo pirkti net tos finansų institucijos, kurios teikia pirmenybę ar tegali investuoti į didžiausio patikimumo vertybinius popierius. Nesvarbu, kad tokie patikimi popieriai buvo sukurpti perdirbant šlamštą.
Be abejonės, į tokius popierius investuojantieji gaudavo kiek didesnę grąžą nei, pavyzdžiui, už tokio pat aukšto reitingo valstybės ar didelių korporacijų skolos vertybinius popierius. Prie didelio pelno dot.com laikais pripratusios finansų institucijos mielai griebdavo nors kiek didesnę grąžą duodančius vertybinius popierius. Štai kodėl šie popieriai paplito ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.
O kas gi perka likusius 20 proc. tokių popierių? Jie paprastai būdavo padalijami į 10 proc. vidutinės rizikos (mezzanine) ir 10 proc. ypač rizikingą dalis. Pastarąją investicijų bankų genijai taikliai pavadino „toksinėmis atliekomis“. Šių atliekų pirkėjai už pasirengimą būti tikrais kamikadzėmis (nes patys pirmieji patirtų nuostolių dėl paskolų gavėjų nemokumo) mainais turėdavo gauti dideles palūkanas. Tačiau tokių rizikos mėgėjų rasti būdavo gana sunku net ekonomikos pakilimo metu, kai paskolų gavėjų tikimybė tapti nemokiais buvo santykinai nedidelė. Investicijų bankai paprastai gauna pajamų už tokių vertimo vertybiniais popieriais schemų kūrimą. Jie nelabai nori turėti savo balansuose šių toksinių atliekų. Kaip jie jų atsikratydavo – tema, kuri būtų ir per ilga, ir per sudėtinga populiariam, ne finansų profesionalams skirtam žurnalui. Patikėkite, išradingumo šioje finansų alchemijos stadijoje buvo dar daugiau.
Piramidės griūtis
Konservatyvieji investuotojai, tokie kaip pats turtingiausias pastarojo meto pasaulio žmogus Warrenas Buffettas, jau 2002 m. metiniame laiške investuojantiems į jo fondą vieną iš anksčiau aprašytos schemos produktų (credit default swaps) pavadino „finansiniais masinio naikinimo ginklais“. Vėliau atsirado daugiau pesimistų dėl to, kad šis sudėtingas mechanizmas, kurio veikimo iki galo nesuprato net finansų specialistai, „gali skristi“.
Skeptikai buvo teisūs. Kai 2004 m. JAV ekonomika ėmė augti labai greitai ir infliacija pradėjo kelti galvą, Federalinis rezervų bankas padidino palūkanų normą nuo 1 iki 5,25 procento. Tuo metu antrarūšių būsto paskolų su kintamomis palūkanomis turėtojams baigėsi pradinis lengvatinis paskolos palūkanų laikotarpis („saldainiukas“), ir kai kuriems iš jų jau iš tikrųjų iškilo dilema – ar duona, ar būstas.
Būsto rinka dėl pabrangusių paskolų pradėjo vėsti, kai kuriuose regionuose kainos net ėmė mažėti. Viltys tų, kurie tikėjosi perfinansuoti paskolas pakilus būsto kainoms, taip pat subliuško. Prasidėjo griūtis, o antrarūšėmis būsto paskolomis užtikrintų obligacijų turėtojai, ypač vidutinės rizikos ir toksinių atliekų, pradėjo patirti didžiulių nuostolių.
Kodėl smarkiai nudegė ir Europos bankai?
TVF vertinimu, Europos bankai patirs ne ką mažesnių nuostolių dėl šios krizės nei JAV bankai. Atrodytų keista, nes Europos finansų institucijos tikrai neužsiėmė tokio lygio finansų ekvilibristika kaip finansinių naujovių avangardas - JAV finansų sistema. Tačiau, kaip jau minėta, vertimas vertybiniais popieriais ir naujieji rizikos išskaidymo modeliai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios šios krizės užkratas išplito taip plačiai. Europos bankai pernelyg pasitikėjo pačios moderniausios finansų sistemos sukurtais vertybiniais popieriais, turėjusiais ir aukščiausius reitingus.
Vienus iš didžiausių nuostolių, laimei, patyrė ne Baltijos ar Šiaurės šalių bankai, kuriems priklauso didžioji dalis Lietuvos bankų sistemos, o didieji pasaulio bankai, tokie kaip šveicarų UBS, vokiečių „Deutsche Bank“, anglų HSBC ir t. t.
Svarbios Europos finansų sistemos ypatybės
Tačiau dar niekas negali tiksliai pasakyti, kokio masto globalių nuostolių galiausiai bus patirta, nes būsto paskolomis užtikrintų obligacijų vertė priklauso nuo nekilnojamojo turto kainų ir žmonių noro tęsti palūkanų ir pagrindinės sumos mokėjimus. Jei būstas JAV atpigs dar kokiais 20–25 proc., padėtis gali tapti kebli – kai kurie didieji bankai gali prarasti didžiąją dalį savo kapitalo.
Tačiau yra ir gerų žinių. Europos finansų sistema gerokai konservatyvesnė nei JAV, ir tai šiuo atveju gerai. Europoje būsto paskolų nedaugėjo taip greitai, skolinimo standartai taip pat buvo gerokai griežtesni – antrarūšių paskolų segmento praktiškai nebuvo (išskyrus Didžiąją Britaniją).
Antras svarbus skirtumas, į kurį atkreipia dėmesį analitikai, susijęs su tuo, kad JAV paplitusi praktika į paskolų sutartis įrašyti sąlygą, kad jei būsto vertė tampa mažesnė už paskolos likutį, paskolos gavėjas gali grąžinti būstą bankui (tai dar vienas „saldainiukas“). Šiuo metu JAV „skambančių vokelių“ (nes juose – būsto raktai!), plaukiančių kreditoriams, reiškinys kaip tik ir įsisiūbuoja.
Europos skolininkai negali taip lengvai atsikratyti skolų, todėl bankų sistema šiuo požiūriu stabilesnė. Lietuvoje, pavyzdžiui, iš viso nėra asmeninio bankroto instituto – kad ir kiek sumažėtų jūsų būsto vertė, bankas turi teisę persekioti jus su pretenzijomis iki gyvenimo galo.
Lietuva – finansų provincija, ir tai gerai
Ne kartą esu viešai sakęs, kad Lietuva – savotiška finansų provincija. Nors nedidelė finansinių produktų įvairovė gal ir lemia kiek lėtesnį ūkio augimą, bet buvimas provincija blogais laikais žymiai geriau nei sukimasis tornado epicentre.
Lietuvoje vyrauja tradicinis bankininkystės modelis – „suteikei paskolą ir turėk ją“, o ne anglosaksiškai tradicijai vis būdingesnis „suteikei paskolą ir parduok ją“. Pagal tradicinį modelį veikiantys bankai priversti labiau rūpintis tuo, kam jie duoda paskolą, nei antruoju atveju, kai svarbiau išduoti kuo daugiau tokių paskolų, nes jos vis tiek perduodamos trečiosioms šalims. Prieš kelis metus vienas didelis Lietuvoje veikiantis bankas buvo įkūręs specializuotą būsto paskolų banką, kuris taip ir nepradėjo veikti. Gal ir gerai.
Iš kur gali ateiti nemalonumai
Bankai – tokios institucijos, kurios skolinasi pinigų rinkoje trumpam laikotarpiui, kad finansuotų ilgalaikes paskolas. Todėl bankams dažnai reikia perfinansuoti savo įsipareigojimus – lygiai taip pat kaip jie iš naujo sudaro sutartis su savo indėlininkais.
Šiuo metu niekas tiksliai nežino, kas kurioje pasaulio dalyje kokio dydžio nuostolių patirs, nes kai kurių turto rūšių vertę nelikvidžioje rinkoje nustatyti gana sunku, be to, neaišku, kiek gi JAV galiausiai kainuos būstas, kuris yra paskolos užstatas. Todėl šiuo metu bankai nieko prieš pasėdėti ant maišo pinigų – jie nelabai noriai skolina kitiems bankams arba prašo gerokai didesnių palūkanų.
Visa tai, anot įtakingų užsienio analitikų, – svarbiausia rizika, galinti neigiamai paveikti Lietuvos bankus. Nors nei SEB bankas, nei „Swedbank“ – pagrindiniai Baltijos šalių bankų sistemos žaidėjai – tiesiogiai nuo antrarūšių paskolų krizės iš esmės nenukentėjo, jie taip pat skolinosi tarptautinėje rinkoje lėšų, kurių dalį perpumpuodavo į savo padalinius Baltijos šalyse. Ir pastaruoju metu tų finansinių išteklių reikėjo gana nemažai – dėl kredito „demokratizavimo“ proceso Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Kol bankų pasitikėjimo vieni kitais krizė nesibaigs, pagrindiniai bankai gali susiaurinti lėšų upę mūsų regionui. Todėl, jei šiais metais norėsite iš skolintų lėšų pirkti naują automobilį ar televizorių, nenustebkite, kad bankas maloniai pasiūlys užeiti kiek vėliau.
