Likusieji jums pritars. Ypač jei ką nors pralinksminsite. O kam atsibosite, plos už tai, kad baigėte.
Tačiau jei pažiūrėsime, ko mes iš tiesų bijome, paaiškės, kad bijome visai ne šių dviejų dalykų, t.y., ne mirties ir ne klausytojų.
Mes bijome pačios baimės, t.y. to nemalonaus diskomforto, kuris mus lydi artėjant šiems dviem baisiems reiškiniams: artėjant mirčiai ir artėjant viešam pasisakymui. O šis diskomfortas iš tiesų yra pakankamai nemalonus. Jis panašus į fiziologinius apsinuodijimo simptomus :
- darosi silpna;
- krečia drebulys;
- apmiršta širdis;
- gniaužia gerklę;
- pykina;
- šąla kojos ir pilvo duobutė;
- kojos darosi silpnos ir nejautrios, lyg “ne savo”.
Įdomu, kad šiuo atveju mūsų niekas nenuodija, išskyrus mūs pačius. O kuo mes save nuodijame? Baimės baime. Viskas prasideda nuo tokio nekalto psichologinio dalyko – situacijos įvertinimo, ir įvertinimas šis yra negailestingas - tai, kas su manim tuoj įvyks, yra katastrofa.
Ši katastrofa, žinoma, prasideda ir įvaro mums nerimo tik vaizduotėje. Ir mirties baimė, ir viešojo pasisakymo baimė prasideda vaizduotėje, kaip dar neįvykęs, grėsmingas, bet tik numatomas procesas. Realybėje jis gali būti labai įvairus, bet mes jau išgyvename jį savo vaizduotėje ne įvairiai, o vienareikšmiškai ir tuo pagimdome siaubingą baimę, nuodijančią mus viduje.
Ką reiškia, kad šie procesai iš tiesų yra įvairūs? Reiškia tai, kad realybė yra nenusakoma, tačiau ateitis iš tiesų yra tikimybinė, joje vis dėlto kažkas yra statistiškai numatoma, kaip daugiau ar mažiau tikėtina.
Štai, tarkime, baimė skristi lėktuvu. Realūs šansai žūti lėktuvo katastrofoje yra maždaug 1: 40 000. Panašūs šansai žūti nuo žaibo ar tornado. O štai žūti automobilio avarijoje šansai kur kas didesni - 1: 125. O dabar pasakykite, ko jūs labiausiai bijote - lėktuvo, žaibo, tornado ar štai ano automobilio už kampo?
Arba mirtis. Dažniausiai žmonės Vakaruose miršta nuo širdies ligos – šansai , kad jums taip atsitiks šiais metais yra tik 1: 119 . Pagal priežastis: nuo širdies ligos -1:3, nuo vėžio - 1:5, nuo insulto - 1:14. Ir ką jūs šiandien padarėte, kad širdies ir kraujagyslių sistema būtų sveikesnė? Kada paskutinį kartą metėte rūkyti ? Ar seniai tikrinotės prostatą ar krūtis?
Įdomu, kad mirštančio Šarlio de Golio paskutiniai žodžiai buvo: ”Kaip skauda!”, o štai amerikiečių aktoriaus Duglaso Ferbenkso: „Niekad nesijaučiau tokios palaimos”.
Na, o ar galima ką nors spėti apie viešuosius pasisakymus?
Martinas Liuteris Kingas, visiškai jų nebijojęs, per tokį pasisakymą buvo nušautas. O Antonas Čechovas, kuris per spektaklio premjeras iš baimės slėpdavosi grimo kambaryje, būdavo iš ten ištraukiamas, nes publika aplodismentais kviesdavo autorių į sceną.
Tad pasiruoškime tam, kad abu šie dalykai - mirtis ir viešumas - veikiau yra nenusakomi nuotykiai, sunkiai prognozuojami procesai. Ir kaip mes jausimės šių procesų metu, ir ypač iki jiems prasidedant - tėra mūsų asmeninio stiliaus ir asmeninės filosofijos reikalas.
Jei mes kuriame galvoje katastrofiškus ateities vaizdus, tai tik toks mūsų vidinis žanras - trileris. Kodėl mums nepradėjus kurti galvoje komedijų? Beje, pagal pelningumą Holivude jos lenkia siaubo filmus – pagalvokite apie tai.
