Prisiskaitę apie visas įmanomus negalavimus, greitai pakilus aukštai į kalnus, vaistinėje nusipirkome kokos kapsulių. Perujiečiai tikina, kad kokos lapai – geriausias vaistas nuo aukščio sukeliamų nemalonumų. Bandėme kramtyti kokos lapus, bet neįveikėme nemalonaus kartumo, tad kapsulės, prikimštos trintų džiovintų kokos lapų – mums buvo pats tas.
Keturių valandų kelionė į mažą 3350 metrų aukštyje Andų kalnuose įsikūrusį miestelį ilgam įsirėžė į atmintį... Senas mažytis autobusiukas, siauras, negrįstas, pilnas akmenų, duobėtas kalnų kelias, vingiuojantis skardžio pakraščiu ir sukantis begalinius ratus vis aukštyn.
Pakeliui prisirinkome dvigubai daugiau keleivių, nei autobusiuke buvo vietų. Pilnas pavargusių suaugusių ir vaikų, vištų, krepšių ir dėžių su daržovėmis, duona bei įrankiais žemei dirbti, autobusiukas vis sunkiau lipo į kalną. Nors kraštovaizdis stulbino, kylant aukštyn keitėsi augmenija ir spalvos, o žmonių veidai ir pokalbiai padėjo šiek tiek užmiršti baimę, kai kaskart pažvelgus žemyn kakta išrasodavo...
Atvykome į San Pedro de Casta centrinę aikštę jau sutemus ir pasijutome kaip senoviniame filme. Varganai apšviesta aikštė buvo pilna vietinių gyventojų, apsirengusių tradiciniais rūbais. Autobusiukas miestelyje buvo vienintelė transporto priemonė, neskaitant asilų, o aplink - tik kalnai... Atrodė, laikas čia sustojęs. Ir tikrai, jau pirmąją naktį mano laikrodis sustojo! Ryte vėl tiksėjo, bet vėlavo apie penkias valandas. Ir kitas tris naktis mano laikrodis sustodavo bent penkioms valandoms, ryte imdavo tiksėti, tačiau klaikiai vėluodavo...
Beje, miestelį supa kalnai, apaugę kaktusais san pedro, turinčiais daug meskalino. Perujiečiai žyniai dažnai naudoja šių kaktusų nuovirą ritualinėse ceremonijose.
Į San Pedro de Casta užklydome dėl Marcahuasi – apie 4000 m. aukščio vulkaninės kilmės plynaukštės. Ši vieta žymi dėl vėjo ir lietaus iškaltų gigantiškų skulptūrų granito uolose, primenančių žmonių veidus ir figūras bei gyvūnų pavidalus. Yra tikinčių, kad tai ne erozijos darbas, bet ateivių, o gal senovės milžinų palikimas, taip pat įdomus Daniel Ruzo aiškinimas, kad tai Masma kultūros, gyvavusios prieš 10 000 metų, menas.
Pernakvoję žadėjome kilti į Marcahuasi, bet San Pedro miestelis visiškai užvaldė mūsų dėmesį. Visą dieną šliaužiojome negrįstomis gatvelėmis, kalbindami vaikus ir senukus, įdėmiai stebimi suaugusiųjų ir kovodami su dideliais gatvės šunimis.
Peru pilna didžiulių benamių šunų, o kačių beveik nėra. Turiu nemalonią nuojautą, kodėl… Vietiniai mus pamokė, pamačius agresyvų šunį, lenktis akmens. Tikrai veikia – nė karto nereikėjo sviesti, šuo, pamatęs akmenį rankoje, iškart pabėgdavo.
Vaikščiodami po miestelį, vaišinomės didžiuliais skrudintais kukurūzais ir klausėmės liūdnų istorijų. Viena močiutė džiaugėsi, kad iš septynių jos vaikų trys išgyvenę įsitvirtino Limoje. Jie jau nebekenčia šalčio ir jų vaikai nebemirs žiemą nuo plaučių uždegimo.
Kai pakilome į miestelio kapines pasigrožėti panorama ir paskaityti užrašų ant senų antkapių, sutikome Valentiną. Maža mergaitė didelėmis gražiomis akimis bėgiojo kalnu ir vis šaukė: “Chica! Chica!”. Pamažu traukėme iš išsigandusio vaiko žodį po žodžio. Jai septyneri, neturi brolių nei seserų. Tėvai dirba toli kalnuose ir jai, grižusiai iš mokyklos, tenka visi darbai namuose. Taip pat – parvesti iš ganyklos asilę su asiliuku, o šiandien asiliukas pasiklydo. Jei tėvai, sutemus grįžę namo, neras asiliuko, muš Valentiną. Taigi jau trise ieškojome asiliuko. Asiliukas atsirado, tikiuosi, bent tądien neatsirado kita priežastis mušti Valentinos.
Ir kitą dieną nepakilome į Marcahuasi. Mat susipažinome su vienu mokytoju ir šis pakvietė į mokyklą. Aplankėme vyresniųjų klasių mokinius bei mokyklos pasididžiavimą – muziejų su priešinkine keramika, senoviniais įrankiais ir net mumijomis iš Marcahuasi plynaukštės.
Pagaliau ryte prisikrovėme kuprines maisto, vandens ir malkų, pasiėmėme palapinę ir susitarėme dėl asilo, kuris neš mūsų turtą į viršų. Kol laukėme asilo, atbėgo uždususi mergina iš mokyklos, prašydama padėti jai įteikti dovanas vaikams. Mat į miestelį atvyko du garbaus amžiaus amerikiečiai su dovanomis mokyklai. Jie susirgo aukščio liga ir turėjo iškart grįžti į Limą. Taigi liko dovanos, neliko teikėjų, mes - vieninteliai užsieniečiai miestelyje, mes turime jas įteikti. Logiška? “Tik dėl nuotrauku!”, - meldė mergina.
Martin buvo nutemptas į mokyklą, o aš, laukdama asilo, per aikštės garsiakalbį išgirdau, kad šiandien uždrausta pardavinėti ir vartoti alkoholinius gėrimus, nes atvyksta gubernatorius. Grižęs Martin pasakojo, kad niekada nematė tokių laimingų vaikų veidų, gavusių vieną kamuolį visai klasei. Dovanos buvo skurdžios ir skirstomos po lygiai kiekvienai klasei, mat pernai mokinių mamos sumušė dovanotojus dėl kitai klasei duoto papildomo suolo.
Staiga dangus apsitraukė tamsiais debesimis. Asilo šeimininkas patarė šiandien nevykti į Marcahuasi – ateina audra. Visą dieną lijo ir griaudėjo. Kitą rytą vis dar lynojo, tad atsisakėme minties apie nakvynę plynaukštėje. Pirmomis dienomis nepratusiems prie aukščio kalnuose sunkoka. Jautėmės kaip septyniasdešimtmečiai, lėti ir nerangūs, net gerdami kokos arbatą ir rydami kapsules. Taigi tie keturi kilometrai įkalnėn į Marcahuasi gerokai užsitęsė ir mus išvargino.
Pakeliui mus pralenkė dvi senutės, vėliau mes jas pasivijome dirbančias lauke, o dar vėliau, jos, baigusios savo darbus, ir vėl mus pralenkė. Sutikome vyrą, keliaujantį parsivesti savo karvių. Jis patikino, kad Marcahuasi jau čia pat, o jo karvės tai ten, už tos snieguotos viršukalnės tolumoje.
Pasiekėme tikslą jau smarkiai lyjant, peršlapę ir sušalę. Paskubomis apžiūrėjome svarbiausius akmenis, tik keliskart blykstelėjome fotoaparatu iš po skverno ir jau temstant patraukėme žemyn. Kelias buvo virtęs purvo upe…
