Autobusų stoties suoliukai visiškai nepritaikyti miegojimui, tiksliau - jie pritaikyti visiškam nemiegojimui. Be to, geraširdžiai Naujojo Orleano policininkai kas penkias minutes apeidavo visus miegančius ir teiraudavosi, ar tie dar nepramiegojo savo autobuso.
Jie elgėsi maždaug kaip vienas zuikis (iš sovietinio filmuko) rūpindamasis briedžio miegu: „Gal tau ragai trukdo? Gal tau šieno po galva padėti? Gal tau vandens atnešti? Gal tau pasaką pasekti? Gal tau lopšinę padainuoti...“
Nusnūsti net nebandžiau. Išėjau į miestą. Kuris buvo visiškai ramus, absoliučiai tylus ir nemuzikalus. Ir vietiniai, ir turistai jau/dar miegojo. Dėmesį traukė tik šiukšliadėžės.
Beklaidžiodamas atsiradau prie Misisipės. Upė atrodė visiškai kitaip nei įsivaizdavau. Kažkodėl (indėniškos lektūros paveiktas) maniau, kad ji bus rusvai-geltono atspalvio, visa dumblina ir iš tolo dvokianti. Nieko panašaus. Upė kaip upė. Plati. Nesmirdanti. Nepakankamai dumblina.
Priminė Dunojų Budapešto apylinkėse. Ant suoliuko bandžiau numigti, tačiau buvo per šalta. Teko pasitikti saulę virš Dunojaus... t.y. Misisipės. Buvo gražu. Po to pasirodė pirmieji įtartinai energingi bėgikai.
Miestas pradėjo busti tarp 8 ir 9 valandos. Pirmųjų muzikos garsų teko laukti ilgiau. Niekas nesivargino gyvai groti bene iki 11 valandos. Paskui tai vienoje, tai kitoje vietoje pasigirsdavo gyva muzika. Vertindamas savo patirtį galiu teigti, kad muzikiniu požiūriu Naujasis Orleanas miega nuo 4 iki 11 valandos, paskui, iki 18 valandos bando įsivažiuoti. Na, o po to prasideda...
Garsiąją Burbono gatvę perėjau daugybę kartų. Mačiau ją visokią: dar apšnerkštą, jau apšnerkštą, smirdinčią, plaunamą, tuščią, užtvindytą žmonėmis, tylią, itin triukšmingą, siaučiančią...
Nerekomenduoju eiti į ją iki pietų. Plaunamų šaligatvių kvapas susimaišo su maisto, gėrimų ir kitų likučių kvapais, todėl labai primena turgų, pradvisusį prarūgusių vaisių ir daržovių kvapu... Žodžiu, nieko įkvepiančio. Norisi tik iškvėpti. Dieną kvapai išsisklaido ir užleidžia vietą turistams.
Vakare Burbono gatvė užtvindoma įkaušusiais Dioniso ir Euterpės garbintojais. Iš balkonų mėtomi pigūs karoliai. Minia entuziastingai juos renka. Ore tvyro marihuanos kvapas. Agresijos lygis nulinis. Policininkai atrodo visiškai atlaidūs ir tolerantiški: pirmą kartą Jungtinėse Valstijose mačiau gatvėse atvirai alų geriančius ir visiškai į policiją dėmesio nekreipiančius veikėjus.
Pažįstamas muzikantas (amerikietis) rekomendavo Burbono gatvės vengti. Ji skirta turistams. Vietiniai eina į Frenchmen street, kuri yra šalia Prancūzų kvartalo. Šioje gatvėje mažiau blizgučių, mažiau kičo, mažiau žmonių, kurie nėra tokie nutrūkę kaip Burbono gatvėje.
Frenchmen gatvėje radau apie 10 muzikinių klubų. Daugumoje reikia mokėti už įėjimą. Nuo 5 iki 20 USD. Tačiau už tą kainą gauni žymiai geresnės kokybės muzikinį produktą.
Muzikiniu požiūriu iš Naujojo Orleano tikėjausi itin daug. Mažų mažiausiais maniau bent maloniai nustebsiąs. Deja, pasigedau originalumo ir įvairovės. Šeštadienio vakarą tikrinau kiekvieną įstaigą, kurioje buvo grojama. Tikrinimo arealas: Burbono gatvė ir likęs Prancūzų kvartalas bei jo apylinkės.
Aplankytų vietų skaičius – 39. Susidarė įspūdis, kad didžioji dalis atlikėjų pasirinko lengviausią kelią: arba visiems puikiai žinomas kompozicijas (nepralenkiamas lyderis ir įkvėpėjas – Louisas Armstrongas), arba kūrinius, kurie nelabai skiriasi tiek nuo klasikinių kompozicijų, tiek vienas nuo kito.
Galbūt visi jie muzikantai buvo puikūs, tačiau norėjosi daugiau draivo ir išskirtinumo. Išklausyti didesnę dalį pasirodymo įkvėpė gal tik trys grupės. Kitų turistų tai nejaudino: po vidurnakčio nemaža jų dalis (sprendžiant iš būvio), būtų visiškai patenkinta kokiu nors „Smoke on the Water“ koveriu.
Ko gero, įdomiausias buvo latino-jazz grupės „Vivaz“ pasirodymas viename Frenchmen gatvės klube. Skirtingai nuo kitų grupių, kuriose paprastai grojo keturi žmonės, „Vivaz“ gretose pasirodė devyni muzikantai. Skambesys, instrumentai, nuotaika, aistra, atlikimo maniera radikaliai skyrėsi nuo kitų. Tačiau vokalistas galėjo patylėti. Vos tik jis pradėdavo dainuoti dingdavo visas džiazas ir likdavo tik latino meinstrymas.
Gerai, kad instrumentalistų improvizacijos neužleido viso laiko vokalui. Buvau sužavėtas publikos: nuo pat pirmų taktų žmonės pradėjo šokti. Visi (daugiau nei 20 porų, užpildžiusių visą šokių aikštelę) šoko it profesionalai ir akivaizdžiai tuo mėgavosi. Nieko panašaus kitur nebuvau matęs.
Kuomet Vilniuje grojo „Gotan Project“, išskyrus dvi šokį išmanančias poras, kurios atrodė kaip tuo tikslu nusamdytos, tango nešoko niekas. Ko gero, tos poros ir tango pretenzingumas užkirto kelią kitiems, šiaip pagal muziką norintiems pajudėti žiūrovams.
Muzikine prasme Naujasis Orleanas mano lūkesčių nepateisino. Akivaizdu, kad tai kaina, kurią turi mokėti snobas, ieškodamas Naujajame Orleane kitokio džiazo, nusakomo cool, free, experimental ar conceptual terminais.
Maža to, pasigedau pučiamųjų ir fortepijonų (pianinų). Gatvėse grojančios grupės turi bent jau tūbas. Klubuose ir baruose dominuoja gitaros. Beveik jokių saksofonų ir/ar trimitų. Manau, kad geri pūtikai ir klavišininkai galėtų rasti savo nišą Naujajame Orleane.
Beje, keletą kartų buvau liudininkas, kaip staigiai pasikeičia socialiniai žmonių vaidmenys. Po pasirodymo bare, restorane ar kavinėje žvaigždė, kuriai ką tik plojo, nešdamasi kokį nors buvusį indą eina susirinkti pinigų už pasirodymą.
Iš pradžių tu valdai publiką, po to tampi priklausomas nuo jų geros valios. Sumautas kapitalizmas. Klausytojai vartoja, įstaiga uždirba, tačiau muzikantams nuo to beveik nieko nelieka. Kita vertus, jei įstaiga rinktų pinigus privaloma tvarka, sumažėtų lankytojų, sumažėtų atlikėjų, suprastėtų miesto atmosfera.
Pabaigoje siūlau užmesti akį į kelis Naujojo Orleano dviračius. Šiame mieste džiazuoja ne tik muzikantai, bet ir dviratininkai. Įdomi detalė: Prancūzų kvartale niekur nemačiau dviračių stovų – visi dviračiai rakinami prie balkonų atramų ar pan. Tačiau dviračių kiekis ir jiems suteikti pavidalai padarė įspūdį.
Akivaizdu, kad nemaža dalis Naujojo Orleano gyventojų suvokia dviratį ne tik kaip transporto ir susisiekimo priemonę, bet ir kaip itin svarbią įvaizdžio detalę.
