Man reikia tokio vyro, kuris mane palaikytų ar, kaip sakoma, stumtų kažką daryti. Jis pasidarė visiškai abejingas mano problemoms. Jam neįdomu niekas, ką noriu papasakoti, pavyzdžiui, apie mokslus ar tolesnius planus. Jis konkrečiai taip ir sako: „Man nieko nepasakok, man neįdomu". Nors dabar pradėjau ir aš tą patį jam sakyti, kai tik jis pradeda apie ką nors pasakoti.
Jis man sako, kad mane myli. Mes esam visada kartu, tai yra beveik 24 val. per parą. Gal atsirado trintis tarp mūsų. Aš pavargau nuo tokio abejingumo, jaučiuosi nereikalinga. Tikrai žinau, kad yra man ištikimas, nes mes visada kartu. Pradėjau daryti tai, kas man atrodo reikalinga, mokausi, pradėjau dirbti, nors jis yra prieš.
Mano nuomone, jam reikia pilkos pelytės, nes jo buvusi žmona buvo tik namų šeimininkė, o aš tokia nenoriu būti. Noriu būti pripažinta darbe, pakilti karjeros laiptais ir t.t. Bet mano mylimas žmogus man to duoti negali. Tad gal ką nors galėtumėte patarti, kaip šią situaciją pagerinti. Skirtis tikrai nėra išeitis mano nuomone, nes visgi auginame 3 m. dukrą. Ar tikrai gerai būtų eiti į priekį ir nekreipti dėmesio į vyro nenorą? Ačiū labai. Labai norėčiau sulaukti atsakymo.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitant klausimą, galvoje kirbėjo viena mintis: kaip paprasta buvo mūsų senelėms ir prosenelėms, kurios aiškiai žinojo savo vietą, o jų vyrams net nekilo klausimų, ką turi daryti ar nedaryti žmona. Paprasta jokiu būdu nereiškia teisinga ar priimtina. Visgi tradicinis šeimos supratimas, kur moteris kursto šeimos židinį, o vyras namo neša nugalabytą žvėrį, tai yra pinigus, gyvuoja ir šiomis dienomis. Kadangi tai nebėra vienintelis šeimos modelis, natūralu, kad skirtingas sutuoktinių požiūris šiuo klausimų tampa nesitarimų šaltiniu.
Naudodamasi proga, norėčiau paraginti būsimus sutuoktinius apsvarstyti, kaip kiekvienas įsivaizduoja būsimas vyro ir žmonos atsakomybes. Šį ir daugelį kitų klausimų (vaikų skaičius, gyvenamoji vieta, įsitraukimas į darbą, švenčių šventimas, atostogos, religija, bendravimas su tėvais ir panašiai) tiesiog privalu aptarti prieš santuoką. Tai padeda išvengti bereikalingų nesusipratimų.
Gyvenimas kartu atneša ne vieną netikėtą partnerio poelgį, mintį ar nuostatą. Tačiau pasirinkdami būti su konkrečiu žmogumi, turime žinoti, ką renkamės (kertines asmens vertybes bei požiūrį) ir kaip su tuo žadame gyventi.
Tačiau jei taip ir nepakalbėjote prieš santuoką, verta kalbėtis tada, kai iškyla problema. Jūsų klausimas yra: ar tikrai eiti į priekį ir nekreipti dėmesio į vyro nenorą? Greičiausiai pati suvokiate, jog nekreipdama dėmesio į vyro nuomonę, pakenksite santykiams su juo. O nutraukti ryšius lengviau nei juos išlaikyti. Kita vertus, atsisakyti savęs taip pat neverta, jei tikrai jaučiate norą save realizuoti. ir tai nėra tiesiog siekis nepaklusti vyro primestai tvarkai.
Pradėti reikėtų nuo bandymo suprasti, kas vyksta. Kaip jau minėjau, panašu, jog susidūrėte su skirtingais įsivaizdavimais apie vyro ir žmonos vietą šeimoje. Rašėte, jog jūsų sutuoktinis yra vyresnis. Tai gali būti susiję su jo konservatyvesniu požiūriu į šeimą. Nėra aišku kaip jūsų vyro tėvai buvo pasiskirstę atsakomybėmis. Ankstyvoji patirtis ir matyti pavyzdžiai stipriai veikia dabartines asmens nuostatas. Kita vertus, noras laikyti jus kuo arčiau savęs visas 24 valandas gali kilti iš nesaugumo ir nepasitikėjimo savimi, baimės jus prarasti.
Tai žinodama ir suvokdama galite eiti toliau. Kitas žingsnis būtų jūsų pačios pasirinkimas: paklusti vyrui, atsisakyti savo troškimų ir padaryti jį laimingu bei saugiu, ar vis dėl to siekti savo tikslų ir susitaikyti su tuo, kad kurį laiką teks padirbėti, kad sutuoktinis ir šioje situacijoje jaustųsi ramus. Čia labai svarbu suvokti, kad pasirinkimus darote jūs, tačiau sutuoktinis neprivalo su jais sutikti ir iš karto geranoriškai jums padėti. Dažnai mes norime keisti situaciją kitų žmonių sąskaita. Būtent toks supratimas mus neretai padaro nelamingus ir verčia suabejoti santykiais.
Nusprendusi toliau tęsti studijas, dirbti ar turėti savo atskirą laisvalaikį, pirmiausia turėtumėte būti užtikrinta dėl savo pasirinkimo. Tai reikalinga tam, kad kitų žmonių bandymas paveikti jūsų sprendimą, siekis sužadinti kaltės jausmą neišsipildytų.
Kita vertus, turite suprasti, jog kiti turi teisę pykti, bandyti pakeisti esamą situaciją, ignoruoti jūsų norus, keršyti, jaustis nelaimingi, prislėgti ir panašiai. Čia prireiks visos moteriškos kantrybės ir meilės sutuoktiniui. Neišvengsite ir pasikartojančių pokalbių, kurie vieninteliai gali pakeisti jūsų vyro nuostatas atsakomybių klausimu. Svarbu ne pradėti elgtis taip pat, o įjungti visus savo meilės resursus ir juos parodyti. Kuo saugesnis yra šalia esantis žmogus, tuo daugiau laisvės jis mums suteiks.
Dar prieš pranešant savo pasiryžimą, verta inicijuoti pokalbį, kurio metu pabandytumėte aptarti, kas svarbu sutuoktiniui, o kas svarbu jums. Reikėtų iškelti į dienos šviesą tikrąsias nesutarimo priežastis: kas tokio baisaus nutiks, jei jūs mokysitės ar dirbsite? Kaip būtų galima suderinti jūsų skirtingus įsivaizdavimus ir poreikius? Kas jūsų sutuoktiniui padėtų lengviau susitaikyti su pokyčiais (gal laiku grįžti namo, atitrūkti palaipsniui ir panašiai). Pokalbio metu svarbiausia rodyti norą problemą išspręsti protingai, o ne reikalaujant, kad kitas reaguotų taip, kaip jums būtų patogiausia.
Kitas pokalbis turėtų būti apie jūsų sprendimą. „Žinau, kad tau tai nepatiks, priimu tavo nepasitenkinimą ir pyktį, tačiau man labai svarbu mokytis (dirbti, dalyvauti visuomeninėje veikloje ir panašiai). Mano noras turėti laiko sau nereiškia, jog tavęs nemyliu ar noriu nuo tavęs atsiriboti. Tačiau noriu save išbandyt kituose, ne tik žmonos ir mamos vaidmenyse. Aš tau atiduodu didelę dalį savo gyvenimo, nebūtų teisinga, jei tu iš manęs reikalautum viso”.
Pokalbiui tiktų maždaug panašios minties tekstas. Tai nereiškia, kad jį turite išmokti ir padeklamuoti. Pabandykite pasakyti savo vyrui tai, kas jums svarbu ir nepamirškite paminėti, jog tai neturi nieko bendro su jūsų jausmų atšalimu ir panašiai (jei taip nėra).
Greičiausiai po antrojo pokalbio bus trečias, ketvirtas ir panašiai. Jų metu žingsnis po žingsnio situacija keisis, jei turėsite kantrybės. Palaipsniui galima kalbėtis apie tai, kad norite dalintis savo išgyvenimais moksluose, nes tai jums yra svarbu. Vyro nenoras apie tai kalbėtis dažniausiai yra vengimas nemalonių jausmų, pavydo, nerimo, kurie gali sukilti girdint, kad jums yra gerai ir be jo. Galima įvardinti ir tai.
Svarbiausia stebėti, ar yra kokie nors pokyčiai. Rezultato negalima tikėtis iš karto. Tačiau jei situacija išlieka stabili ir per kelis mėnesius nematote jokių pasikeitimų (svarbu stebėti ir pamatyti net mažiausius vyro bandymus priimti jūsų sprendimą), verta galvoti apie bent kelias konsultacijas su šeimos terapeutu, kuris padėtų išspręsti sunkumus.
Sėkmės. Vaida
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
