- Kaip nekeista, konferencijoje identifikuotas laiko trūkumas – daugelis žmonių panirę į dėstymą aukštosiose mokyklose. Jie turi labai didelius pedagoginius krūvius. Iš kitos pusės, daugelis dėl pinigų dalyvauja įvairiuose projektuose, kurie su moksliniais tyrimais tiesiogiai nesusiję. Arba dirba kažkur kitur, su tyrinėjimo sritimi nesusijusiose įstaigose. Dėl minėto laiko ir pinigų trūkumo kenčia tyrimų kokybė.
Kitas jaunesniems žmonėms svarbus dalykas – įsitvirtinimas Vilniuje. Vyresni dažniausiai iš anksčiau jau turi butus. Tuo tarpu jauna šeima negali leisti gyventi iš universitete gaunamo atlyginimo.
Jaunesniems žmonėms skurdo problemos nėra, tačiau pinigų uždirbimas atima pastangų, kurių tyrimams lieka mažiau. Be to, valstybė tiesiogiai nefinansuoja pačių mokslinių tyrimų – finansuoja pagalbinius aplinkinius dalykus, dėl to žmonės įsitraukia į sudėtingą projektų administravimą ir tampa pusiau biurokratais.
- Kiek Lietuvoje pasaulinio lygio mokslininkų?
300 doktorantų, jaunųjų mokslininkų klausėme, ar jie savo aplinkoje mato savo srities pasaulinio lygio mokslininkų. Fiziniuose moksluose tokius žmones galėjo įvardinti apie 90 proc. respondentų, tačiau iš socialinių, technologinių mokslų tokių buvo mažiau negu pusė.
Taip pat atlikome apklausas apie akademinę aplinką – kolegų vykdomus tyrimus, jų lygį, kiek jie ir kokiu lygiu su aplinkiniais gali diskutuoti nagrinėjamomis temomis. Tai ypač svarbu socialiniuose, humanitariniuose moksluose. Paaiškėjo, kad savo aplinka labiau patenkinti fizinių, biomedicinos mokslų atstovai.
Taigi kai kuriose srityse aplinka tampa motyvaciją atimančiu veiksniu.
- Kuriose mokslo srityse situacija sudėtingiausia?
-Kalbant apie gamtos ir technikos mokslus, kritiškai atsiliepta apie Lietuvos informatikus. Praktiškai čia kritinė situacija tiek su studijų kokybe, tiek su tyrimais. Vienas LJMS narys mokslininkas iš Olandijos, kur apsigynė disertaciją, grįžo į Vytauto Didžiojo universitetą. Jis bandė domėtis situacija šioje srityje ir dabar nusiteikęs pakankamai kritiškai bei rekomenduoja visiems, norintiems užsiimti tyrimais, iš Lietuvos išvažiuoti.
- Norinčiųjų rinktis mokslininko kelią skaičius mažėja. Ar ateityje Lietuvoje pritrūks mokslininkų?
-Stojančiųjų mažėja, tačiau jeigu žiūrėsime į visą nepriklausomybės laikotarpį, ko gero, sunkiausia buvo prieš 2000 m. Po to prasidėjo šioks toks kilimas. Dabar ne kiekybinė žmonių problema – dabar dauguma geriausių žmonių išvažiuoja iš Lietuvos ir tai daro pakankamai anksti. Dalis Lietuvoje net nestoja į bakalauro studijas. Doktorantūros vietų prikurta pakankamai daug, ir dar ne visur jos užpildomos. Tačiau klausimas, kuo jos užpildomos.
Kokias perspektyvas matote?
-Jeigu norime išeiti iš to provincialaus lygmens, ypač humanitariniuose moksluose, nematoma kitų variantų, kaip bandyti kviestis aukšto lygio mokslininkus iš užsienio. Į juos galėtų lygiuotis ir kiti.
Tačiau bendras požiūris labiau optimistinis. Juk auga nauja karta. Štai Linas Eriksonas, prieš 15 metų apsigynęs disertaciją Didžiojoje Britanijoje ir čia daug metų dirbęs, mano, kad Lietuvoje daugelis dalykų „išpūsta“. Jis sako, kad barjeru nėra kalba, daug pavyzdžių, kai žmonės iš Lietuvos užsienio šalyse vadovauja pakankamai dideliems humanitarinių mokslų projektams. Jo manymu, čia vyrauja kaimietiškas uždarumas ar didelės motyvacijos nebuvimas. O gal ir kompetencijos.