“Vasarą moterys nori apsirengti spalvingai, todėl šioje kolekcijoje netrūko spalvų. O koks kitas rūbas taip gali pabrėžti moters grožį, jei ne suknelė? Juk ji – moteriškumo simbolis.

Lengvus audinius rinkausi ne tik todėl, kad suknelės einant plazdėtų – norėjosi, kad jos patiktų ir tiktų ne modeliams, o moterims - ne visos juk turi idealią figūrą“, - sakė I. Brusokienė, pati ragavusi modelio darbo.

Anot dizainerės, šios nuo krūtinės ar klubų platėjančios ir besiplaikstančios suknelės paslepia figūros trūkumus. Moteriai užtektų paryškinti veido bruožus, užsivilkti suknelę ir ji atrodys puikiai – žvilgsnis kryps ten, kur reikia, o „o kas po ta suknele - kas ten žino...“

Ir iš tiesų - kolekcijos pristatymo metu nebuvo galima nepastebėti salėje sėdinčių vyrukų žvilgsnių, kurie krypo į įspūdingais raštais dekoruotas viršutines suknelių dalis. Dizainerė sako, jog visi matyti siuviniai yra rankų darbo ir ne viena puošmena atkeliavo iš Maroko, kur jai prieš kelerius metus teko viešėti.

„Važiavome į svečius pas Rabato (Maroko sostinė – aut. past.) kultūros darbuotojos sūnų, turėjome asmeninį gidą, pamatėme tokių dalykų, kurių skubantis turistas vargu ar išvystų.

Pamatėme, kaip vietiniai gyventojai rankomis audžia kilimus, taip pat užsukome į garsųjį Marakešo turgų, kuriame galima apsvaigti nuo gausybės gražiausių audinių bei siuvinių. Susipažinome su moterimis, kurios paprašytos mums rankomis išsiuvinėjo šilko juostas, įsigijau keletą spalvingų skraisčių bei šilko audinių.

Taip pat teko užsukti į prabangių audinių parduotuvę, kurioje, kaip sako, apsiperka pati Maroko princesė. Tiesa, iš ten parsivežiau tik keletą gabaliukų medžiagos, nes kainos labai didelės nuo maždaug 500 iki 1000 eurų už metrą“, - DELFI pasakojo I. Brusokienė.

Dizainerė prisipažįsta, kad polinkis kurti drabužius atėjo iš vaikystės, stebint kūrybingai dirbantį tėtį – stalių, bei vasaromis lankantis pas močiutę kaime.

„Turėjau nuostabią močiutę. Kai buvome vaikai, važiuodavome į kaimą padirbėti. Anuomet būdavo privalomųjų darbų, pavyzdžiui, reikėdavo ravėti runkelius, ir už darbadienį gaudavome gal po 10-20 rublių. Tuomet tai buvo baisūs pinigai...

Po darbų močiutė mus vesdavosi pas kaimo siuvėjas siūti suknelių. Iš jos išmokau ir megzti, ir siuvinėti, ir vąšeliu nerti“, - atsiminimais dalijosi dizainerė, kurianti drabužius jau kone dvidešimt metų.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją