O nepastebėti manęs universitete buvo sunku. Mat, išklausyti rezultatų, kurie buvo skelbiami apie 22 val., aš atėjau su savo šunim. Jo akimis atrodžiau įspūdingai - juodomis plačiomis kelnėmis, juodais marškinėliais, juodais plaukais, daug grandinėlių, itališka kuprine ir šunim. Nepastebėjau jokių žvilgsnių. Tikrai vaikinai tuo metu mažiausiai rūpėjo.
Vėliau vyko kurso seniūno rinkimai. Kadangi niekas nepasisiūlė, buvo pasiūlyta svarstyti dvi kandidatūras - pirmą iš abėcėlės tvarka sudaryto sąrašo - mane ir paskutiniąją - Artūrą. Išrinko mane, nes aš vilnietė ir turėjau telefoną.
Tą patį vakarą namuose, skaitydama "Komjaunimo tiesą", netekau žado. Tuo metu laikraštis teturėjo 4 puslapius, o per visą 3-iąjį buvo Artūro straipsnis iš Abchazijos. Negalėjau patikėti savo akimis - juk mes tik ruošėmės pradėti studijuoti, o jo straipsnius spausdino didžiausias dienraštis! Tą laikraščio skiautę įsidėjau į stalčių. Tebesaugau ir dabar.
Trečias įsimintinas momentas - bulvių rinkimas kolūkyje. Absoliučiai atsitiktinai mus sustatė į vieną vagą - aš bulves rinkau, jis nešiojo kibirus. Ten, bulvių vagoje, ir prasidėjo mūsų diskusijos bei pirmieji pokalbiai.
Artūras papasakojo įkūręs Humanistinio jaunimo sąjungą. Tai jie degino komjaunimo bilietus prie Operos ir baleto teatro, tai jis šoko po tanku Gedimino prospekte, redagavo ir leido laikraštį „Homo sovieticus".
Artūras papasakojo ir apie savo šeimą, pasakė norintis padaryti šventę vaikams, kurių tėvai palikę juos likimo valiai. Aš pasisiūliau surasti tokias Vilniaus šeimas. Socialinės rūpybos skyriuje man davė 200 vaikų sarašą. 7 metus persirengę Kalėdų seneliais nešiojome jiems dovanėles.
Taip Humanistinio jaunimo sąjungoje be politinės veiklos prasidėjo ir socialinė. Tuomet aš surengiau vaikų rašinių konkursą:"Kodėl aš nelaukiu savo gimimo dienos?". Sulaukiau daugiau nei 2000 laiškų. Po to buvo kitas konkursas: „Ką man primena vaikystės fotografijos?".
Įdomiausių laiškų autorius apdovanojome dovanėlėmis, tačiau man labiau rūpėjo atrasti kenčiančius vaikus. Tokiems vaikams organizavome vakarones Mokytojų namų svetainėje, o 30 vaikų grupei surengėme ekskursiją į Taliną. Ten pirmą kartą su Artūru ir pasibučiavome.
Buvo praėję 2 metai nuo tos akimirkos, kai jis pamatė mane su šunimi. Po metų susituokėme. Mus suvienijo bendra veikla, siekiai, panašus pasaulio matymas. Meilė atsirado vėliau, ir vis stiprėja", - apie pažintį su vyru Artūru Zuoku pasakojo žmona Agnė.
