Būnant Naujajame Orleane susidarė įspūdis, kad po uragano Katrina žiniasklaida persistengė ir sukūrė Naujojo Orleano kaip miesto-aukos simbolį. Atvirai sakant, per visą savaitgalį beveik nepavyko pamatyti Katrinos pėdsakų. Labai jų ir neieškojau.
Nemaža dalis dabartinės informacijos apie miestą grindžiama atstatymo, atsigavimo, restauravimo ir pan. motyvais. Tokios žinios turizmo, išskyrus destrukcijos mėgėjus, tikrai neskatina.
Kodėl važiavau į Naująjį Orleaną? Galiu nurodyti kelias priežastis: (1) Naujasis Orleanas – džiazo lopšys, kuriame, sakoma, muzika niekada nenustoja grojusi; (2) Tarp „arti“ Talahasio esančių miestų Naujasis Orleanas yra nepralenkiamas: jei Tampa, Orlando, Majamis lieka gegužiniam desertui, tai į Atlantą, Montgomerį, Jacksonville‘į ar pan. kažkaip net nesinori važiuoti; (3) Išskirtinis Naujojo Orleano veidas, atmosfera ir gyva istorija; (4) aplinkinių kalbos, kad Luizianoje patys draugiškiausi ir mieliausiai nusiteikę žmonės visose JAV.
Naujasis Orleanas pasižymi spalvinga ir turtinga istorija. Žymiausi miesto objektai liudija turtingą praeitį, kitaip tariant, senienas (gerąja prasme). Naująjį Orleaną įkūrė prancūzai 1718 m. (jų valdymo metu pradeda kurtis garsusis French Quarter – Prancūzų kvartalas), po to 1763 m. keistų politinių žaidimų metu (žr. to meto anglų-prancūzų-ispanų santykius ir septynerių metų karą) 1763 m. miesto valdymą perėmė ispanai, tačiau joks Ispanijos karūnos gubernatorius ten nepasirodė iki pat 1766 m.
Po dvejų metų prancūzai ir vokiečiai nesėkmingai bandė sugrąžinti miestą Prancūzijos karūnai. Ispanai, valdę Naująjį Orleaną, atsakingi už Šv. Luiso katedros ir kt. miesto simbolių pastatymą. 1800 m. slapto susitarimo metu ispanai grąžina miestą prancūzams. 1803 m. valdant Napoleonui, Naujasis Orleanas parduodamas Jungtinėms Valstijoms (tikslios sumos surasti nepavyko, galbūt komentatoriai pagelbės).
Jei sėslaus asmens, gimusio penktajame XVIII a. dešimtmetyje Naujajame Orleane, gyvenimas truko daugiau nei 60 metų, jo gyvenimą ženklino mažiausiai 4 valdžių pasikeitimas. Galbūt valdžios buvo humaniškos, tačiau, atsižvelgdamas į Lietuvos istoriją, niekam nelinkėčiau tokio gyvenimo.
Beje, prancūzai amerikiečiams paliko ne tik Prancūzų kvartalą. Prieš keletą metų (dar iki Katrinos), matyt, jausdami šiokius tokius sentimentus praradimams, Prancūzijos piliečiai padovanojo Naujajam Orleanui „auksinę“ Žanos d‘Ark statulą ant žirgo. Seniai praėjusių laikų priminimas.
Ką turi bendro Naujasis Orleanas ir Žana? Paralelės tarp Prancūzijos Orleano ir Naujojo Orleano aiškios: naujai įkurtą miestą naujame pasaulyje prancūzai pavadina Naujuoju Orleanu senojo Orleano garbei. Naujasis Orleanas savo herbe naudoja karališkąją Prancūzijos leliją. Čia viskas lyg ir aišku.
Kita vertus, Orleano mergelė – pasipriešinimo, išsivadavimo ir laisvės simbolis. Įdomu, ką prancūzai tuo norėjo pasakyti? Kurlink Naująjį Orleaną turėtų vesti Žana d‘Ark? Kas yra Naujojo Orleano priešai ir pavergėjai? Galbūt ši skulptūra – tai subtilus prancūzų bandymas įgelti amerikiečiams?
Ypatingą įspūdį paliko pagyvenę Naujojo Orleano gyventojai. Panašu, kad jie jaučiasi atsipūtę, atsipalaidavę ir, svarbiausia, reikalingi. Vieni muzikuoja (džiazuoja ir bliuzuoja), kiti dirba, treti šiaip vaikštinėja... Tačiau visi puikiai leidžia laiką. Sužavėjo labai mielos senutės turistų informacijos centre. Dvi moterys (abi apie 70 metų) ne tik puikiai išmano daugumą Naujojo Orleano gyvenimo aspektų (nuo muzikinių klubų ar interneto kavinių iki turistų nelankomų, bet dėmesio vertų vietų), bet ir itin maloniai ir subtiliai bendrauja su lankytojais.
Kai užėjau antrą kartą išsiaiškinti papildomų detalių apie bevielį ryšį, jos pradėjo mane traukti per dantį – „antrą kartą atėjo, toks jaunas, o atmintis jau šlubuoja...“. Iš jų pašaipų tikrai nesitikėjau. Ko gero, atrodžiau gerokai sutrikęs – senokai iš manęs nesišaipė senjorai. Tačiau vienas mirktelėjimas, persimetimas tolesniais komentarais atminties tema baigėsi tuo, kad smagiai pakikenom visi trys. Geras nusiteikimas suintensyvėjo. Žodžiu, visiems Naujojo Orleano lankytojams rekomenduoju to miesto senukus.
Lyginant su kitais matytais Amerikos miestais, Naujasis Orleanas gali pasigirti ne tik intensyvia istorija, bet ir natūraliu tos istorijos įkomponavimu į dabartį. Istorinis tramvajus yra bene efektyviausia susisiekimo priemonė visame mieste.
Pats miestas gali būti suskirstytas mažiausiai į tris dalis – senų pietietiško stiliaus namų rajonai (tie namai puikiai pažįstami iš istorinių filmų bei XIX amžiaus paveikslų), apynaujis dangų raižančių objektų biurokratinis centras (kuris neturi jokių vien Naujajam Orleanui būdingų bruožų), Prancūzų kvartalas (pasižymintis Karibams būdingų detalių miksu) ir pan.
Nepaisant architektūrinių skirtumų, senieji rajonai ne tik turi savo dvasią, bet taip pat yra itin gyvybingi, ypač vakarais ir naktimis – kavinės, gyva muzika, minios žmonių, šurmulys. Savaime suprantama, nieko panašaus į Palangos Basanavičiaus gatvę.
„Naujos“ statybos centras vakarais ir naktimis būna negyvas. Žmonės puikiai žino, kur būti. Nepanašu, kad jie būtų linkę iškeisti istorinius rajonus į akropoliškus malonumus. Respect, New Orleans!
Pasirodo, kad net ir JAV, iš kur importuotas maximinis mentalitetas, įmanoma apversti principą „jei gyva, tai nauja“. Naujasis Orleanas – puiki iliustracija, kad mieste, ieškodami gyvybės, ieškokite senienų...
B.D.: kitoje dalyje – Naujojo Orleano muzika ir, aišku, dviračiai.
