Lietuvoje pieno ūkiuose ruošiama pakankamai daug šieno. Šis pašaras, pagamintas iš vertingos žolės, labiausiai atitinka galvijų fiziologinius poreikius. Šeriant šienu, skatinama didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veikla, pagerėja lakiųjų riebalų rūgščių (kurios yra pagrindinis galvijų energijos šaltinis) sintezė. Geros kokybės šienas skatina karvių produktyvumą ir gerina pieno kokybės rodiklius.
Šieno vertė priklauso nuo žolyno botaninės sudėties, vegetacijos fazės, orų bei ruošimo technologijos. Tačiau ruošiant šieną neretai patiriama nemažai nuostolių dėl prastų oro sąlygų. Net esant sausiems orams, prarandama apie 12–20 proc. sausųjų medžiagų, o vyraujant lietingiems orams, nuostoliai siekia 35 ir daugiau proc. Be to, ruošiant šieną, sunku mechanizuoti visus gamybos, o vėliau – ir šėrimo darbus. Džiovinant šieną ant žemės prarandama daugiau maisto medžiagų nei jį kraunant į žaiginius arba džiovinant kluonuose aktyviąja vėdinimo sistema.
Siloso pranašumai
Daug mažiau nuostolių (2–5 proc.) patiriama ruošiant silosą iš vytintos arba nevytintos žolės. Be to, siloso gamyba mažiau priklauso nuo oro sąlygų, todėl žolę galima doroti, kai joje būna daugiausia maisto medžiagų.
Visus silosavimo darbus galima mechanizuoti. Labai svarbu laikytis siloso ruošimo technologijos reikalavimų. Žolynais silosui turi būti tinkamai patręštas likus mažiausiai 6 savaitėms iki pjovimo. Kad į silosuojamą masę nepatektų žemių, žolyną reikia privoluoti. Be to, būtina nurinkti akmenis ir kitus pašalinius daiktus. Svarbu, kad į silosuojamą masę nepatektų naminių ar laukinių gyvūnų kaulų (galima botulizmo infekcija).
Silosas ruošiamas tranšėjose, ritiniuose, plastiko kaupuose ir maišuose (AG–BAG technologija) bei bokštuose. Tranšėjos, privažiavimai ir aikštelės turi būti sutvarkyti, kad į silosuojamą masę nepatektų oro, kad silosuojant ji nebūtų užteršta žemėmis.
Siekiant paruošti geros kokybės silosą, reikia:
· žolę pjauti, vytinti ir silosuoti esant geram orui;
· pjauti tinkamos vegetacijos fazės žolę;
· palikti 6–8 cm aukščio ražienas (kad būtų išvengta masės užteršimo žemėmis);
· būtina tinkama silosuojamos masės drėgmė;
· silosuojamoje žolėje turi būti pakankamai cukraus;
· žolę tinkamai susmulkinti;
· siloso talpyklą užpildyti per 1–3 dienas;
· masę gerai paskleisti ir suslėgti;
· gerai uždengti plėvele ir prislėgti;
· naudojant specialius priedus (konservantus), laikytis gamintojų rekomendacijų.
Siloso kokybė priklauso ir nuo žolių subrendimo (vegetacijos fazės) jo ruošimo metu. Labai jaunos žolės – mažas derlius. Žolei bręstant, jos derlius didėja, bet mažėja pašarinė vertė.
Geriausias skirtingos botaninės sudėties žolynų pjovimo laikas:
· varpinių – plaukėjimo fazės;
· ankštinių – žiedpumpurių susidarymo fazės, žydėjimo pradžioje;
· varpinių-ankštinių mišinio – plaukėjimo pabaigoje, žydėjimo pradžioje.
Tinkamos fazės nupjautoje žolėje yra apie 15–18 proc. žaliųjų baltymų, 15–18 proc. žaliosios ląstelienos, kurią labai gerai pasisavina galvijai ir gauna iš jos apie 80 proc. energijos. Iš peraugusios žolės paruoštas silosas yra nemaistingas. Šeriant galvijus tokiu silosu, reikia daug kombinuotųjų pašarų. Dėl to išauga racionų kaina bei produkcijos savikaina.
Siloso kokybei įtakos turi silosuojamos masės drėgmė. Pjaunamoje žolėje yra apie 75 – 82 proc. drėgmės.
Lietuvos klimato sąlygomis silosuojamos masės optimalus drėgnis yra:
· nevytintos žolės - 78–80 proc., arba 20–22 sausųjų medžiagų (SM);
· vytintos žolės - 75–65 proc., arba 25–35 SM (30–50 proc., JAV).
Jeigu silosuojamoje masėje sausųjų medžiagų yra daugiau kaip 65 proc., žolę sunku tinkamai susmulkinti bei gerai suslėgti. Jeigu silosuojamoje masėje lieka daug oro tarpų, pradeda daugintis mielės ir pelėsiai. Tokia masė kaista, todėl netenkama daug angliavandenių ir kt. maisto medžiagų. Pašaras būna tamsiai rudas arba juosvas. Kai silosuojamoje masėje mažai sausųjų medžiagų (15–18 proc.), pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išteka su sultimis (150–200 l/t).
Svarbus pjaustinių ilgis
Ruošiant silosą, labai svarbu silosuojamą žolę tinkamai susmulkinti. Rekomenduojamas optimalus pjaustinių ilgis yra 1–3 cm. Jeigu pjaustiniai ilgesni kaip 5 cm, masę sunku suslėgti, ji kaista, nes vystosi mielės ir pelėsiai. Dar sunkiau suslėgti pavytintą žolę. Todėl pavytinta žolė turi būti susmulkinta labiau. Jeigu silosuojamos masės drėgmė yra apie 80 proc., pjaustinių ilgis gali būti 4–5 cm.
Nustatyta, kad galvijų virškinimo sistema geriausiai dirba, kai silose yra 15–20 proc. pjaustinių, ilgesnių nei 4 cm. Silosuojant labai svarbu tinkamai paskleisti masę, ją gerai suslėgti, uždengti plėvele ir prislėgti. Labai svarbu, kad nupjauta žolė būtų kuo greičiau sudorota. Pradalgės negalima palikti ilgiau kaip 2–3 dienas. Jeigu silosuojant oras permainingas arba silosuojamoje masėje mažai cukringų medžiagų, reikia naudoti specialius siloso priedus (konservantus).
Ritinių privalumai
Šalyje paplito siloso gamyba ritiniuose. Toks pašarų ruošimas turi daug privalumų, tačiau, ruošiant silosą šiuo būdu, itin svarbu nepažeisti technologijos. Dėl silosavimo technologijos pažeidimų ūkininkai paprastai patiria nemažai nuostolių.
Pagrindinės siloso ruošimo ritiniuose sąlygos:
· saugoti, kad su žole nepatektų gyvūnų kaulų ir žemių;
· laiku šienauti;
· suformuoti purią stačiakampę pradalgę;
· naudoti šienapjoves su plaušintuvais;
· jeigu orai sausi, pradalgių nevartyti, kad neužsiterštų žemėmis;
· jeigu orai permainingi, pradalges reikia vartyti;
· nepalikti nesudorotos pradalgės ilgiau kaip 2–3 dienas;
· prireikus naudoti konservantus;
· vytinimas – svarbiausias siloso ruošimo etapas;
· vytinant sustoja žalingų bakterijų dauginimasis ir veikla;
· geriausi rezultatai gaunami, kai silosuojamoje masėje yra daugiau apie 45 proc. sausųjų medžiagų;
· jeigu masėje sausųjų medžiagų yra daugiau kaip 40 proc. , jokių konservantų nereikia;
· esant palankioms oro sąlygoms, žolę vytinti ne ilgiau kaip 24–36 val.;
· susuktus ritinius kuo greičiau tinkamai apvynioti plėvele (per 2 val.);
· nevynioti ritinių lyjant;
· nepažeisti plėvelės kraunant ir transportuojant;
· ritinius laikyti vertikalioje padėtyje;
· jeigu silosuojamoje masėje buvo mažai sausųjų medžiagų, ritinius rikiuoti vienoje eilėje (nestirtuoti);
· pažeistą plėvelę užklijuoti lipnia juosta.
Labai svarbus yra tinkamas ritinio masės tankis. Ritinio masės tankiui įtakos turi daug veiksnių:
- silosuojamos masės drėgmė;
- žolyno botaninė sudėtis;
- žolės brendimo fazė;
- preso tipas;
- važiavimo greitis ir vairavimo technika;
- pjovimo aukštis;
- traktoriaus variklio galingumas;
- preso reguliavimas ir kt.
Dažniausios bėdos
· Vanduo ritiniuose. Jo atsiranda, kai blogai užvyniojama arba pažeidžiama plėvelė. Vandens gali susidaryti dėl garų kondensato. Jeigu vanduo susidarė ne dėl pelėsių veiklos, jis siloso kokybei reikšmės neturi.
· Kai masėje mažai sausųjų medžiagų, gali ištekėti sultys. Oro dėl to į ritinį nepatenka, nes sultys suklijuoja plėvelę. Siloso kokybė nenukenčia.
· Antrinė fermentacija. Pagrindinės fermentacijos laikotarpiu nepakankamai susidarė pieno rūgšties, todėl jos mažėja, o sviesto rūgšties - daugėja. Silosas būna žaliai rudas ir blogo kvapo. Tai nekokybiškas silosas.
· Mielės ir pelėsiai. Dažniausiai pelėsiai vystosi netankiuose ritiniuose, kai plėvelė nepakankamai įtempta, kai ritiniai netaisyklingos formos, kai vyniojant tarp plėvelės sluoksnių patenka žolės, kai ritinyje daug oro. Pelėsiai nesidaugina, kai ritiniuose nėra deguonies. Pelėsis gerai matyti nuėmus plėvelę ritinio paviršiuje.
Žolinių pašarų ruošimas - labai atsakingas etapas. Kokybiški žoliniai pašarai yra galvijų ūkio pelno garantas, todėl šiam darbui reikia skirti itin daug dėmesio.
