Susimąsčiau: venų kremo, kuriuo naudojausi, sudėtyje buvo bičių nuodų, tiesa, mikrodozės. Galbūt atėjo laikas „sunkiajai artilerijai“? Kita vertus, kokios gi bitės žiemą? Jos visos juk veikiausiai miega...
„Ką jūs, – paprieštaravo gydytoja apiterapeutė Zoja Lukašova. – Gydytis bičių įgėlimais galima visus metus. Pakanka įnešti avilį į šiltą patalpą, kad bitės prabustų ir būtų pasiruošusios gelti... Tai yra, gydyti.
„Žiemos“ nuodai niekuo nenusileidžia „vasariniams“, išskyrus tai, kad po žiemine apranga įgėlimai nepastebimi ir lengviau vilkėti specialius baltinius, būtinus gydantis venas. Be to, jūsų imunitetas pagerėja ir nebepuola peršalimo ligos.
Apioterapijos kabinete tikėjausi išvysti bent jau avilį. Bet nieko panašaus – aplinka pati įprasčiausia. Tik ant stalo stovėjo maža uždengta tinkleliu dėžė, kurioje piktai dūzgė šimtas ar pora šimtų bičių. Kelios ištrūkusios į laisvę kalinės kartkartėms pradūgzdavo tiesiai man panosėje.
Alergijos nebus?
Apiterapija tinka visiems žmonėms, kurie ištveria bičių nuodus. Amžius reikšmės neturi. Teisingai naudojant alergija bičių nuodams, kaip ir kokybiškam natūraliam medui, pasitaiko ne taip ir dažnai.
Gydymo metu rekomenduojama vartoti po desertinį šaukštelį medaus kartą per dieną ir esant galimybei laikytis pieno-augalinių produktų dietos, rašoma zdr.ru. Teks nevartoti alkoholio, kuris neutralizuoja nuodų poveikį. Taip pat ir kitų produktų, neretai sukeliančių alergines reakcijas – šokolado, kiaušinių, citrusinių vaisių, braškių. Gydytoja aiškino, kad bičių būna įvairių rūšių – kanadietiškų, Vidurio Europos, Kaukazo... Nuodų kokybei jų „tautybė“ įtakos neturi. Kaip ir likimui. Po įgėlimo bitės geluonis lieka kūne, ir ji miršta. Nuliūdau – gaila bitučių!
Ant mano kojos, tiesiai ant prasišviečiančios po oda venos, apiterapeutė pažymėjo vietą įgėlimams. Iš pradžių bites leidžia ant biologiškai aktyvių taškų, kad pagerintų viso organizmo darbą, ir tik po to pereinama prie konkrečių ligų gydymo. Esant varikozei, bitės jau pirmojo seanso metu leidžiamos tiesiai ant venos.
Oi, ai!!!
Zoja Viktorovna atidarė vieną dėžės sienelę, pincetu ištraukė bitę ir prinešė prie mano kojos. Pajutau aštrų skausmą. Oho! „Žieminės“ bitės gėlė nė kiek ne švelniau nei „vasarinės“.
Apmaudžiausia, kad pats įgėlimas nėra toks jau skausmingas. Tačiau bitė suleidžia į žaizdą skruzdžių rūgšties porciją, kuri ir sukelia peršėjimą. Tačiau yra prasmės ir pakentėti: uždegimas, kurį sukelia skruzdžių rūgštis, yra naudingas – kraujagyslės išsiplečia, pagerėja audinių aprūpinimas krauju.
Po įgėlimo odoje susiformuoja rausvos spalvos patinimas, kuris išlieka kelias dienas. Kaskart patinimai būna vis mažesni – organizmas palaipsniui pripranta prie bičių nuodų. Esant padidėjusiam jautrumui, iš pradžių leidžiamos mikrodozės – apiterapeutas greitai užmuša bitę ir neleidžia suleisti visos porcijos nuodų.
Tai galima palyginti su kasdieniu šaltu dušu, kuris padeda užsigrūdinti ir ramiai iškęsti šaltį, o kartais net maudytis eketėje.
Įpratimo reikalas
Į seansus vaikščiojau 2-3 kartus per savaitę. Pirmą dieną mane gėlė viena bitė, paskui kiekvienos procedūros metu buvo pridedama dar viena. Kurso pabaigoje ramiai galėdavau atlaikyti 30 įgėlimų. Tačiau pasijusti didvyriškai nepavyko – kai kurie pacientai ištveria pakelia 50-80, o kartais net 100 įgėlimų! Bitininkai sugeba ištverti ir 500 įgėlimų.
Tarp seansų ir jų metu man buvo rekomenduota vartoti bičių nuodų homeopatinius preparatus. Jie turėjo padėti pašalinti odos sudirgimą. Tačiau reikia prisipažinti – padėjo ne itin. Po pirmųjų seansų pakildavo temperatūra, o kojos tindavo taip, kad bateliai tiesiog įsirėždavo į pėdas.
Niežėjo taip stipriai, kad nesigėdydama kasiausi ir darbe, ir lauke. Tiesa, ilgainiui kankynių periodas darėsi vis trumpesnis, ir greitai į bičių įgėlimus reagavau ne ką daugiau nei į uodų.
O tuo metu pradėjau justi ir malonų „šalutinį poveikį“. Nepaisant įtempto darbo, nuolat jaučiau jėgų antplūdį, energija liejosi per kraštus. Nustojau šalti, net per didžiausius šalčius laksčiau be kepurės ir nė nesučiaudėjau. Labiausiai džiugino atvaizdas veidrodyje – švytintis veidas, lyg nebūtų bemiegių naktų prie kompiuterio. Veidas parausvėjo, oda tapo matinė.
Venos išties pasislėpė, tegu ir ne taip greitai, kaip norėjosi. Taip ėmė veikti bičių nuodai, kurių 10-12 seanso metu organizme buvo prisikaupę pakankamai.
Gyvenimas po kurso
Po 20 seanso teko padaryti pertrauką. Venos susiaurėjo, oda virš jų tapo tvirtesnė, ir bičių geluonis negalėjo pasiekti kraujagyslių sienelės. Man pasiūlė pakartotinį kursą po 3-4 mėnesių. Manau, kad neatsisakysiu – bičių įgėlimai pasirodė esą vienintelė priemonė, kuri man padeda.
O štai tepalais su bičių nuodais, kurių dabar apstu kiekvienoje vaistinėje, nustojau naudotis. Kai liga įsisenėjusi, jie beveik nenaudingi.
Nuodai... sveika
Bičių nuodai – unikalus gydantis kokteilis. Jame gausu biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gerina kraujotaką, taigi ir ląstelių maitinimą. Taip pat – keli šimtai skirtingų mikroelementų ir didelės dozės hialuronidazės: ši medžiaga padeda odai išlikti sveikai ir stangriai.
Yra net ekstremali metodika, kaip patempti veidą su bičių įgėlimais. Be to, hialuronidazė mažina venų varikozės požymius.
Bičių nuodai normalizuoja medžiagų apykaitą, reguliuoja riebalų apykaitą, stiprina imunitetą. Rytuose bitėmis gydo apie 500 ligų, tarp jų – hormoninius pakitimus, odos negalavimus, hipertoniją, širdies ligas, išvaržas, daugumą moteriškų ligų, ypač miomą ir endometriozę, nevaisingumą, uždegiminius ir klimakterinius procesus.
Žinoma, šis metodas, kaip ir kiti, tinka ne visiems. Jis netinka alergiškiems bičių nuodams, turintiems piktybinių auglių, esant kraujavimui iš gimdos ir skrandžio, sergantiems sunkiomis infekcijomis, tuberkulioze, kepenų, inkstų ligomis, hipertonikams, nėščiosioms.
