Tėvų norų nepaisė
Muzikiniu keliu Laima pasuko pati. Mergaitės tėvai netgi nelabai norėjo, kad dukra mokytųsi muzikos. „Juk tėvai visada nori, kad vaikai užsiimtų praktiška veikla, pavyzdžiui, būtų gydytojai“, - šypsosi Laima. Tačiau tėvų norų užsispyrėlė tuomet nepaisė: pati susirado muzikos mokyklą ir ėmė ją lankyti. Gimdytojai priežasčių priekaištauti neturėjo, nes Laima mokykloje buvo ne tik tikra stropuolė, bet ir pirmūnė. „Tuomet taip dažnai kaip šiandien nekoncertuodavome, tačiau prie knygų tekdavo ir per naktis pasėdėti. Iš mažens esu labai pareiginga, niekada nebuvo taip, kad į mokyklą būčiau nuėjusi neparuošusi pamokų“, - pasakoja ji.
Kauno aukštesniojoje Juozo Gruodžio muzikos mokykloje Laima baigė solinį dainavimą ir chorvedybą. Vėliau Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje – chorinį dirigavimą.
Linksmasis „O lia lia“
Dar studijuodama Laima pradėjo dirbti su vaikais. Pirmiausia - Vilkaviškio muzikos mokykloje, vėliau – Marijampolėje. Čia ir gimė vienas žinomiausių ir ilgiausiai mūsų šalyje gyvuojančių vaikų popchorų „O lia lia“.
Skambų „O lia lia“ pavadinimą Laima sugalvojo skaitydama poetės Violetos Palčinskaitės eilėraštį. Dainininkę sužavėjo pirmosios jo eilutės: „O lia lia, žolė žalia“. „O, galvoju, koks būtų puikus pavadinimas!“ - šypsosi ji.
Iš pradžių dainininkė vaikus mokė rimtos akademinės muzikos. Linksmos ir nuotaikingos estradinės dainos, kuriomis dabar garsėja kolektyvas, repertuare atsirado vėliau. Viename velykiniame koncerte Laima publikos nuotaiką nusprendė praskaidrinti linksmiau ir gyviau atliekamomis giesmėmis. „Vaikams labai patiko, todėl pagalvojau, kodėl gi nepadainavus kelių dainelių šiuolaikišku ritmu?“ - prisimena „O lia lia“ vadovė.
Netrukus Laimos vadovaujamą chorą pradėjo kviestis įvairios televizijos. Jis greitai išpopuliarėjo. „Net nežinau, kodėl viskas taip gerai sekėsi. Mus nuolat kviesdavo koncertuoti, salės buvo pilnos žiūrovų, - pasakoja ji. – Tikriausiai mums padėjo tai, kad tokių popchorų nebuvo daug, be to, ir vaikai, kitaip nei dabar, mėgo vaikiškas daineles, jiems „Kelio į žvaigždes“ dar nereikėjo“.
Skiepai nuo žvaigždžių ligos
Populiarumo viršūnę pasiekė ne tik „O lia lia“, bemaž dešimtmetį savo dainelėmis apie namelį ant vištos kojelės vaikus džiugino Laimos atrasta solistė Neringa Nekrašiūtė, vėliau atsirado muzikos grupė „Mokinukės“. O kiek vaikų į Palangą kasmet atveda dainininkės organizuojamas vaikų popmuzikos festivalis „Laumės juosta“!
„Nieko gyvenime nedariau specialiai, viskas kažkaip savaime, natūraliai atsiranda. Taip atsitiko ir su „Mokinukėmis“, - pasakoja Laima. Žiūrėdama į gerokai ūgtelėjusias „O lia lia“ choro mergaites, dainininkė nusprendė, kad joms jau gana vaikiškų dainelių.
Iš pradžių dainininkė nesitikėjo, kad iš choro išaugusios šešios merginos pasieks muzikinių aukštumų. Ji tiesiog norėjo, kad mergaitėms būtų malonu dainuoti. Tačiau pirmą kartą pasirodžiusios televizijos eteryje „Mokinukės“ patraukė ne tik klausytojų, bet ir leidybinių muzikos firmų atstovų dėmesį. Jie ir paskatino Laimą rimčiau dirbti su šiuo ansambliu.
Su tuomet paauglystę išgyvenusiomis „Mokinukėmis“ dirbti nebuvo lengva. „Žinote, kai vaikams penkiolika metų, būna visko. Išgirdau ir kalbu, kad nesikiščiau, nes jos geriau viską išmano“, - maištingą auklėtinių amžių su šypsena prisimena Laima. Tačiau didesnių problemų su savo dainorėlėmis ji niekada neturėjo, nes jas auklėja labai griežtai. Dėl šios savo savybės muzikiniame pasaulyje mokytoja net vadinama „geležine rankele“. „Esu tikrai labai griežta. Myliu vaikus, apie viską su jais pasišneku, tačiau tvarka turi būti“, - įsitikinusi beveik dvidešimt metų su vaikais dirbanti Laima Lapkauskaitė.
Greitai išpopuliarėjusio popchoro „O lia lia“ vaikai ir „Mokinukių“ dainininkės neužrietė nosių ir nesusirgo žvaigždžių ligomis. Prie to irgi prisidėjo Laima, kuri nuolat aiškina, kad populiarumas nėra gyvenimo vertybė, o tik laikinas dalykas. „Pati niekada gyvenime nosies neriečiau, stengiuosi, kad ir mano vaikai taip elgtųsi, būtų paprasti“, - tvirtina ji.
Pravirkdo gerbėjus
Pati Laima didžiojoje scenoje – dabar ne itin dažna, bet labai laukiama viešnia. Kaip solistė ji debiutavo prieš keliolika metų. Tuomet su pačios parašyta daina moteris savo jėgas išbandė Motinos dienai skirtame konkurse ir tapo jo laureate. „Štai taip netyčia viskas ir prasidėjo. Mane pradėjo filmuoti sveikinimų koncertams, nuolat kviesdavo kur nors padainuoti“, - prisimena ji.
Daugybę metų intensyviai koncertavusi dainininkė prieš kurį laiką pasitraukė į užkulisius. „Man labiau patiko vadybinis-prodiuserinis darbas, tad nebejaučiau didelio poreikio dainuoti“, - aiškina ji. Tačiau visam laikui Laima nedingo. Kai kartais kyla noras padainuoti, ji drąsiai žengia į sceną. „Rodos, tai šen, tai ten skauda, tačiau išeinu į sceną - ir visi skausmai dingsta. Labai smagu, man patinka dainuoti“, - šypsosi Laima. Šiandien ji daug dirba prie savo albumo, kuriame naujai suskambės jos senos ir daugeliui iki skausmo pažįstamos dainos.
Po ilgos pertraukos ant scenos sugrįžusią dainininkę labiausiai džiugina gerbėjų dėmesys ir tai, kad jie jos nepamiršo. Laimos širdį itin suvirpina ir publikos emocijos per koncertus. Dainininkė prisimena, kaip per neseniai Marijampolėje vykusį koncertą susijaudinusios moterys vis braukė ašaras. „Mano dainos – ne kokios „pinkikliuškos“, visų tekstai rimti, apie sudėtingus išgyvenimus ir jausmus“, - aiškina ji. Tekstus ir muziką dainoms Laima kuria pati. Dainininkei juos padiktuoja asmeninis ar artimų žmonių gyvenimas.
Geriau jokio, nei bet koks
Repeticijos, koncertai, darbas su vaikais atima beveik visą Laimos dieną. Dainininkės artimiesiems laiko lieka labai mažai. „Mama ir tėtis prie to jau pripratę“, - atsidūsta ji. Kybartuose gyvenantys tėvai į dukters ir jos vadovaujamų kolektyvų sėkmę žiūri labai santūriai. „Aišku, jiems smagu mane matyti per televizorių ar klausytis mano atliekamų dainų. Tačiau per tiek metų jie prie to jau įprato ir žino, kad toks mano darbas“, - pasakoja Laima.
Marijampolėje gyvenanti dainininkė namų jaukumą kuria viena. Mergautine pavarde besivadinanti moteris dvidešimties metų ištekėjo, tačiau ankstyva santuoka nenusisekė, abu patraukė skirtingais keliais. „Labai mylėjau ir buvau mylima, bet vedyboms buvau per jauna, manau, paskubėjau“, - aiškina aštuonerius metus santuokoje išgyvenusi moteris.
Kito dėmesio verto gyvenimo palydovo Laima kol kas nesutiko. „Dažnai pagalvoju - kodėl? Draugai sako, kad esu per daug išranki, bet turėti vyrą vien tam, kad turėčiau, nenoriu. Noriu tik tokio žmogaus, kokį įsivaizduoju“, - aiškina ji.
Laima supranta, kad tokio išsvajotojo princo greičiausiai nebesutiks, tačiau dėl to nesisieloja. Per daugelį metų ji jau įprato gyventi viena. „Žinoma, kartais man labai liūdna, - nebijo prisipažinti dainininkė. - Norisi, kad grįžusios į namus kas nors lauktų, prisiglaustų, kritikuotų, sakytų pastabas. Tačiau yra taip, kaip yra“.
Laima nuolat aiškina, kad populiarumas nėra gyvenimo vertybė, o tik laikinas dalykas: „Pati niekada gyvenime nosies neriečiau, stengiuosi, kad ir mano vaikai taip elgtųsi, būtų paprasti“.
