Ji vedė iš proto visus vyrus, vos tik šie į ją pažvelgdavo, bet pati likdavo nepasiekiama. Tam buvo priežastis: Romy visą gyvenimą laukė to vienintelio savo gyvenimo vyro. Būtų padariusi viską, kad taptų jo žmona. Bet niekada to nesulaukė.
Austrijos pasididžiavimas
Tarp Romy gyvenimo ir vaidmenų buvo labai daug bendra. Ji net savo amžių matavo ne metais. „Dabar mano amžius – 54 filmai“, – pasakė Romy 1979-aisiais, kai jai sukako 41-eri.
Rosemarie Albach-Retty gimė 1938-ųjų rugsėjo 23 dieną Vienoje. Jos gyslomis tekėjo kelių kartų teatralų kraujas. Pirmąkart jos grožį ir talentą pastebėjo motinos Magdos Schneider prodiuseris – mergaitei tebuvo keturiolika. Nepraėjus nė metams, ji jau filmavosi savo debiutinėje juostoje „Kai vėl pražys baltoji alyva“.
Tada Romy ir ištiko pirmoji didelė gyvenimo drama: šeimą paliko jos tėvas aktorius Wolfas Albachas-Retty.
Su tėvu Romy vėl susitiko tik 1963-iaisiais. Jis neatsiprašė, net nepasakė, kad gailisi. Iki pat tėvo mirties jį dievinusi aktorė bergždžiai tikėjosi, kad jų santykiai dar susitvarkys.
1954-aisiais režisierius Ernstas Marischka specialiai Romy sukūrė filmą „Sisi“ apie Austrijos–Vengrijos imperijos princesės Elžbietos Habsburgietės jaunystę. Tai buvo ne šiaip triumfas – gražuolė aktorė R. Schneider pseudonimu akimirksniu pavergė visų amžių vyrų širdis.
Patėvis, naktinių klubų ir restoranų magnatas Herbertas Blachaimas, net padovanojo jai 6 hektarus žemės ir pilį ant Lugano ežero kranto. Romy honorarai didėjo, populiarumas – irgi. Tai tapo lemtingomis aplinkybėmis, suvedusiomis jauną moterį su jos viso gyvenimo meile.
Meilė kaip kine
„Mano gyvenimą visiškai pakeitė trys žmonės: Alainas, Viscontis ir Coco Chanel“, – sakydavo R. Schneider. Tai įvyko jau po to, kai ji persikėlė į Prancūziją.
20-metę Romy į Paryžių atlydėjo motina – jaunoji žvaigždė buvo pakviesta pagrindiniam vaidmeniui juostoje „Kristina“. Oro uoste jos su ryškiai raudonų rožių puokšte laukė kita filmo žvaigždė – dar mažai žinomas 23 metų aktorius Alainas Delonas.
Pirmoji pažintis abu jaunuolius nuvylė: jis palaikė ją „pasipūtusia žąsimi“, ji nusprendė, jog jis – „savimi patenkintas chamas“. Nuo pat pirmosios „Kristinos“ filmavimo dienos tarp jų buvo „karo padėtis“. Tačiau vaidindami įsimylėjėlius aktoriai ilgainiui įsijautė.
Vieną vakarą A. Delonas pakvietė Romy pašokti, baisinga vokiečių kalba prisipažino ją mylįs ir pasiūlė likti gyventi su juo Paryžiuje. R. Schneider tėvai priešinosi tam, kiek galėjo, tačiau 1959-aisiais įsimylėjėliai vis tiek susižadėjo.
Jų gyvenimas buvo kupinas aistros, nesibaigiančio darbo, pavydo scenų ir skandalų. Iš pradžių žvaigžde tapo Alainas. Kiek vėliau Romy, Prancūzijos ir apskritai didžiajame Europos kinematografe buvusi praktiškai tuščia vieta, krito į akį A. Deloną filmavusiam genialiajam Luchino Visconti ir pati pradėjo filmuotis vienoje juostoje po kitos.
Be L. Visconti, globoti gražuolę austrę ėmėsi pati Coco Chanel – padėjo Romy tapti tikra paryžiete. Jos akylai prižiūrima R. Schneider ištobulino savo išvaizdą: dietos, saunos, gimnastika, baseinas tapo neatsiejama aktorės gyvenimo dalis.
1964 metais Romy dirbo Holivude, kai iš laikraščių sužinojo, kad Alainas Delonas... ruošiasi vesti. Pats Alainas kategoriškai neigė tą ir jai, ir žurnalistams, Romy irgi nenorėjo patikėti, kad tarp jų viskas baigta. Vis dėlto tų metų vasarą Romy Los Andžele gavo Alaino laišką su atsiprašymu ir žinia, kad jis vedė.
Šokas, kurį patyrė Romy, buvo toks didelis, kad jai teko iš naujo mokytis gyventi. Jau be Delono.
Galo pradžia
Berlyne aktorė susipažino su garsiu vokiečių režisieriumi Harry Meyenu. Jis buvo gerokai vyresnis už Romy (jam buvo 41-eri, jai – 27-eri), tačiau neįkyrus džentelmeniškas intelektualo merginimas tapo tikru balzamu moters širdžiai.
Dėl meilės režisierius išsiskyrė su žmona, o Romy, nusprendusi, kad pagaliau išsigydys A. Delono padarytas širdies žaizdas, sutiko už jo tekėti ir persikelti į Berlyną.
1966-ųjų žiemą pasaulį išvydo jų pirmagimis Davidas. Motinystė tapo Romy išsigelbėjimu. Ji net prisiminė jaunystėje puoselėtą troškimą tapti dailininke ir vėl pradėjo tapyti, daug fotografavo.
Tačiau naujagimio atnešta laimė neužgožė problemų. Paaiškėjo, kad H. Meyenas – į depresiją linkęs alkoholikas.
Depresija vyras užkrėtė ir Romy. Ji taip pat paguodos ėmė ieškoti alkoholyje bei raminamuosiuose. Lyg to būtų ne gana, R. Schneider gyvenime ir vėl pasirodė Alainas Delonas... Keista, bet ji pasitikės jai širdį sudaužiusiu vyru iki pat gyvenimo pabaigos.
1969 metais Romy sulaukė Alaino skambučio. Oficialiai jis ją kvietė kartu filmuotis juostoje „Baseinas“. Neoficialiai tai buvo krizės ištikto žmogaus pagalbos šauksmas: A. Delonas buvo ką tik išsiskyręs, palikęs keturmetį sūnelį, be to, įsivėlęs į vieną labai įtartiną istoriją su savižudybe.
„Baseine“ Romy ir Alainas vaidino įsimylėjusią porą, o žiūrovai tarsi per rakto skylutę stebėjo intymų herojų gyvenimą. Bulvarinė spauda tada plyšo skandalingais straipsniais: teigta, kad gerus dešimt metų prieš pasirodant šiam filmui A. Delonas įtraukė Romy į seksualines orgijas.
R. Schneider karjerai tai nepakenkė – ji ir vėl atsidūrė ant bangos. Tik asmeninis aktorės gyvenimas ritosi pakalnėn...
Naujai atgimusi sena meilė neišgelbėjo moters nuo vienatvės (A. Delonas ją dievino, bet įteisinti jų santykių neketino), be to, sukėlė baisius vyro pavydo priepuolius.
1973-iaisiais ji gavo H. Meyeno advokato laišką, kuriame buvo reikalaujama skyrybų ir pusės jos turto. Aktorė sutiko. Be jos Harry išgyveno dar šešerius metus: 1979 metais jį rado bute Hamburge pasikorusį ant Romy skarelės.
Užkalbėta
Likusi gyventi Prancūzijoje R. Schneider puolė į jaunesnio vyro glėbį. Danielis Biasinis buvo jos asmeninis sekretorius ir vairuotojas – gražuolis šatenas, savo drąsa ir gebėjimu beprotiškai mylėti priminęs jai A. Deloną. Jie susituokė 1975-aisiais, kai Romy buvo 37-eri, o jam – 28-eri.
Po dvejų metų aktorė antrą kartą tapo motina. Netrukus po dukters gimimo (ji irgi taps aktore, kaip mama), Romy už vaidmenį filme „Paprasta istorija“ buvo apdovanota „Cezariu“. Gavusi apdovanojimą, R. Schneider neištvėrė nešūktelėjusi: „Praeities šešėliai išnyko – esu laiminga ir mylima kaip niekad!“
Vėliau artimieji sakys, kad aktorė pati save užkalbėjo.
Romy daug dirbo, tačiau vis labiau tolo nuo žmonių. Balansuodama ant nervinio išsekimo ribos, vis dažniau griebdavosi butelio ir migdomųjų. Danielis pasirodė esąs nelabai patikimas gyvenimo draugas – jie vis daugiau laiko praleisdavo atskirai.
1976 metais rimtai sušlubavo R. Schneider sveikata, ji pateko į ligoninę, o kai atsipeikėjo palatoje, sužinojo, jog neteko inksto. Prie sveikstančios Romy lovos tada budėjo sūnus Davidas ir naujasis gyvenimo draugas – jaunasis Loranas, su kuriuo aktorė susipažino filmuodamasi. Tačiau ateityje R. Schneider dar laukė baisiausias išbandymas.
Kai ji galiausiai išsiskyrė su D. Biasiniu, jos dievinamas sūnus, spėjęs labai prisirišti prie patėvio, liko gyventi pas jį.
Danielio namai buvo aptverti 2 m aukščio tvora, apkaišyta metaliniais strypais. 1981-ųjų vasarą Davidas grįžo pasivažinėjęs riedučiais ir susigriebė pamiršęs raktus. Namuose, kaip visada, nieko nebuvo.
14-metis berniukas nutarė perlipti per tvorą. Pasistiebė, uždėjo rankas ant tvoros viršaus, prisitraukė ir... neišsilaikė. Krito tiesiai ant metalinių strypų. Jie kiaurai pervėrė vaikui pilvą. Tą patį vakarą Davidas mirė.
Visi baiminosi, kad Romy šios tragedijos neišgyvens. Išsikankinusi, sulysusi moteris ilgą laiką kategoriškai atsisakydavo išeiti iš namų, nebendravo su žurnalistais. Į gyvenimą ją vėl grąžino tik darbas.
Po Davido mirties dar buvo daug gerų vaidmenų kine ir visa virtinė meilužių, vedybos su Koranu. Bet aktorės širdis vis tiek neatlaikė nuolatinio sielvarto.
Ji mirė sėdusi rašyti laiško dukrai Sarai. Taip jo ir nebaigė. Visus R. Schneider laidotuvių rūpesčius prisiėmė Alainas Delonas. Jis pasiekė, kad aktorę būtų leista palaidoti viename kape su sūnumi. Prieš užkalant Romy karstą, A. Delonas įdėjo į jį raudonų rožių puokštę – lygiai tokią pat, kokią įteikė jai pirmąją jų pažinties akimirką.
