Tačiau tai ne lakstančios akys ar rasojanti kakta, o veido išraiška, kurioje retkarčiais prasiveržia tikros emocijos, tokios kaip laimė, liūdesys, pasibjaurėjimas ar baimė.
„Priešingai nei kūno kalbą, veido neįmanoma pilnai kontroliuoti,“ – teigiama vieno iš tyrimą vykdžiusių mokslininkų, Stepheno Porterio, pranešime.
Mokslininkai, kurie savo tyrimo rezultatus paskelbė žurnale „Psychological Science“, ištyrė kanadiečio Michaelio White‘o atvejį, kuris 2005 m. liepą verkė viešai prašydamas sugrąžinti jam jo dingusią besilaukiančią žmoną Lianą White.
Tačiau po trijų dienų pro jo liūdesį pradėjo prasiskverbti pyktis ir jis pareiškė esąs toks nusivylęs policija, kad pats susiras savo žmoną. Savanorių ieškotojų būrį jis nuvedė tiesiai prie jos kūno viename iš kanalų Edmontono pakraštyje.
Jis buvo apkaltintas ir nuteistas už antro laipsnio žmogžudystę.
Kai S. Porteris ir jo komanda išanalizavo White‘o kreipimąsi kadras po kadro, jie aptiko pykčio ir pasibjaurėjimo proveržių jo veide, kurių didžioji dalis žiūrovų nepastebėjo.
Mokslininkai taip pat ištyrė suaugusiuosius, kurie buvo paprašyti peržiūrėti vaizdus, kurie svyravo nuo laimingų (žaidžiantys šuniukai) iki baugių (pasiutusio šuns snukis) ir bjaurių (nukirsta ranka).
Jie buvo paprašyti reaguoti natūraliai arba apsimestinai, ir jų reakcijos buvo fiksuojamos.
S. Porteris praneša, kad nė vienam nepavyko tobulai padirbti emocijos. Kai kurias emocijas, tokias kaip pasibjaurėjimas ar baimė, buvo sunkiau paslėpti nei laimę.
