Nepaisant neigiamo požiūrio, pikti komentarai verčia jaustis reikšmingu: kokio velnio komentarų asai ir demaskavimo genijai deda į šuns dienas kažkokio menkystos straipsnį? Kam gaišti laiką ir eikvoti pastangas tam, kad ką nors anonimiškai išdergtum? Akivaizdu, kad tas menkysta autorius sukelia neigiamas emocijas, vadinasi, kažkodėl tau rūpi, vadinasi, yra reikšmingas. Deja.
Pasakojama, kad Mahatma Gandhis savo veiklos viršūnėje sulaukdavo neįtikėtino kiekio laiškų. Jis net turėjo samdyti sekretorių, kad tas padėtų tvarkyti korespondenciją. Kartą sekretorius perskaitė ir išmetė vieną itin piktą laišką. Gandhis paprašė parodyti tą laišką, sekretorius nesėkmingai bandė jį atkalbėti. Gandhis laišką perskaitė ir patikino sekretorių, kad rašydamas blogus dalykus autorius akivaizdžiai juokavo. Sekretoriui kritiškai kraipant galvą, Gandhis šypsodamasis parodė sąvaržėlę (kuria buvo susegti laiško lapai) ir paaiškino: „pažiūrėk, kokią puikią dovaną jis man atsiuntė“.
Jei pikti komentarai verčia susireikšminti, tai būnant JAV ir norint pasijusti visiškai nereikšmingu rekomenduoju tarpmiestinę kelionę „Greyhound“ autobusų linijomis. „Greyhound“ įsteigtas 1914 metais. Amerikiečių mastais tai seniena. Pvz., garsiajame filme su Audrey Hepburn „Pusryčiai pas Tifani“ (1961) buvęs herojės vyras iš Niujorko „Greyhound“ autobusu išvyksta į Teksasą. Nuo tų laikų autobusai nelabai pasikeitė, šuniškas logo išliko visiškai toks pat, o pačios linijos tebėra populiarios ir kasmet perveža apie 22 milijonus keleivių. Taigi, tai viena iš nedaugelio pigių alternatyvų automobiliams ir lėktuvams.
Amerikiečiai kolegos, paminėjus faktą, kad ruošiuosi važiuoti „Greyhoundu“, nepatikliai kraipė galvas, o jų reakcija sudarė įspūdį, tarsi ruoščiausi į Iraką ar į kokį kitą, švelniai tariant, nesaugiai egzotišką vietą. Pačiam pasidarė kiek nejauku. Tačiau, atvirai sakant, nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi. Kai kurie autobusai Lietuvoje, pvz. Zarasai – Klaipėda, yra gerokai prastesni, nešvarūs ir apšnerkšti. Tačiau nei dalis lietuviškų autobusų, nei „Greyhoundai“ tikrai neprilygsta tiems, apie kuriuos pasakoja grįžę iš Indijos, Vietnamo, Kambodžos ir pan.
Aptarnaujantis personalas (vairuotojai, bilietų pardavėjos, apsauginiai, krovikai, valytojai) beveik vieni juodaodžiai. Bufetavos stotyse irgi arba lotynės, arba juodaodės. Jos akivaizdžiai pavargusios nuo visko, abejingos, aptarnauti neskuba, nes kam to reikia, juk „klientas visada neteisus“. Beje, beveik visas stotyse esantis personalas kalba samogitian-american, tad bendraudamas ar klausydamas informacinių pranešimų niekada nesi tikras, ar juos supratai teisingai.
Kai kurie vairuotojai išvis neatsakinėja į klausimus. Kartais tenka pasikliauti intuicija, kuri nėra patikima, nes vairuotojai iš keleivių surenka bilietus, tačiau kas juose parašyta, jų kaip ir nedomina. Žodžiu, tikimybė įsėsti ne į tą autobusą visgi yra.
Spėju, kad „Greyhoundo“ darbuotojų požiūris į keleivius pagrįstas kapitalistiniais principais: jei važiuoji „Greyhoundu“, vadinasi, nesi itin mokus, taigi nesi ir reikšmingas. Jei esi ponas, tai kodėl neskraidai lėktuvais? Taigi paisyti tavo norų ir pageidavimų nėra jokio reikalo. Laukdamas autobuso, kuriuo turėjau važiuoti visą naktį, kasoje paklausiau, ar jie (kaip kurs nors Anglijoje) parduoda maistą ir gėrimus. Sulaukiau lakoniško atsakymo: „No sir, it‘s „Greyhound“...“ (ne pone, tai „Greyhound“...). Apie visą servisą galima pasakyti tą patį „no sir, it‘s „Greyhound“...“ Žinok, kur pakliuvai.
Autobusai puikiai kondicionuojami. Dienos metu Floridoje tai tikra palaima. Deja, kondicionieriai tuo pačiu režimu veikia visą parą. Naktį salone temperatūra tesiekia kokius 15 – 16 laipsnių Celsijaus. Žvarboka. Tačiau žmonės mažiau prakaituoja. Geresnis aromatas. Kadangi „Greyhoundo“ keleiviai nereikšmingi, temperatūros reguliavimas per didelė prabanga. Ir visi puikiai tai supranta, nes kiekviename „Greyhoundo“ bufete parduodamos šiltos antklodės. Nori šilumos, mokėk. Nenori mokėti, mėgaukis winterfresh gaiva.
„Greyhounde“ patyriau padidintą policijos susidomėjimą keleiviais. Vienoje tarpinėje stotyje į autobusą įlipo pora policininkų, paskelbė iešką „vieno žmogaus“, ir pareikalavo visų vyrų paruošti dokumentus bei bilietus patikrinimui. Trečias tikrinamasis per 10 sekundžių buvo identifikuotas, brutaliai surakintas antrankiais ir išvesdintas. Policininkai atsiprašė dėl nesklandumų. Amerikiečiai keleiviai nė kiek nesistebėjo. Jiems buvo akivaizdu, kad griežtas elgesys su areštuotuoju reiškia tai, kad jis rimtai prisidirbo. Gal.
Kitoje stotyje, persėdant iš vieno autobuso į kitą, keleiviai buvo tikrinami metalo detektoriumi. Įdomu tai, kad pats to nenorėdamas, gali nesunkiai tapti įtariamuoju teroristu ar bent šiaip nusikaltėliu. Prie autobuso stovi neaiškios kilmės pagyvenęs policininkas išgedusiais dantimis ir kažką sako. Bandau perklausti, ko jis nori.
Pykdamas kartoja kažką apie saugumą, patikrinimą, ginklus ir bombas. Suprantu, kad jis nori mane patikrinti, tačiau nesuprantu, ką turiu daryti. Galvoju, būtų prašmatnu, jei mane sulaikytų nežinomoje vietovėje, vidury nieko. Praleisčiau autobusą dėl atsisakymo bendradarbiauti ir nepaklusimo pareigūnui.
Laimei, autobuso kaimynas parodo, kad turiu ištiesti rankas į šonus. Ištiesiu. Ginklų ir bombų neranda. Dėkoju kaimynui. Policininkas suvokia, kad esu užsienietis ir nusiramina. Atsisveikindamas rekomenduoja, kad turėčiau žiūrėti daugiau policinių serialų. Tuomet bent žinosiu kaip elgtis policijos akivaizdoje. Rekomendacija pasinaudoti tikrai nesiruošiu.
Stebėdamas ir bendraudamas su kitais keleiviais supratau, kad daliai iš jų „Greyhoundas“ yra gyvenimo būdas. Jie puikiai prisitaikė prie sistemos ir susitaikė su savo nereikšmingumu. Taip paprasčiau – kuomet mažiau galvoji, mažiau kyla problemų, lengviau išgyventi. Pvz. vienas veikėjas važiavo iš Los Andželo į Majamį. Autobusuose jau praleido 4 paras. Liko dar viena. Atrodė visai linksmas ir nesuglamžytas.
Dvi pensininkės tokiu būdu keliauja jau tris mėnesius. Turistauja. Apsikrovusios daugybe ryšulių, susivyniojusios į antklodes žvaliai čiauška tarpusavyje apie pensijas, viešbučių kainas, matytas vietas. Niekam į akis nelenda, pretenzijų nereiškia. Pora (jis juodaodis, ji baltaodė) keliauja su dviem kūdikiais (vienam gal pusė metų, kitam ne daugiau pusantrų). Tėvai kojas susikėlę ant sėdynių, vaikai valetu suguldyti ant žemės patiesto pledo miega. Įdomu, ką tai išvydusios sakytų Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos? Matyt, pagirtų už išradingumą...
