Todėl neatsisakiau dalyvauti šiame seminare netgi tuomet, kai mano mokslo institucija (KFMI) atsisakė padengti keliones išlaidas ar skirti dienpinigių. Į Italiją nuvažiavau tiesiog autostopu ir jau ten susitikau su lėktuvu atskridusiais mūsų komandos dalyviais iš kitų institucijų. Ko gi žmogus nepadarys dėl altruistiško siekio garsinti akademinį Lietuvos vardą? Arba dėl egoistiško noro bent savaitei pabėgti nuo žiemos šalčių (ar šlapdribos) ir pasimėgauti itališka saulute bei išvysti vieną garsiausių ir įspūdingiausių Italijos miestų?
Kaip mes įsivaizduojame Italijos kasdienybę? Italija mums tradiciškai asocijuojasi su tokiais patiekalais kaip pica ir makaronai. Taip pat su skalbiniais, iškabintais pro langąlangus. Na, ir, be abejo, su triukšmingai kalbančiais bei aistringai gestikuliuojančiais vietiniais gyventojais. Tačiau Florencijoje randame savitą atmosferą, atskiriančią šį miestą nuo kitų Italijos kampelių.
Florencijoje pica ir makaronai taip pat yra populiarūs, tačiau populiariausias patiekalas yra bifšteksas, pavadinimu Fiorentina, o iškabintų skalbinių beveik nematyti. Žmonės čia yra santūresni, mažiau triukšmingi, o neretas iš jų gerai moka anglų kalbą.
Šio miesto gyventojai yra skeptiškos nuomonės apie pietų Italiją, kurią sieja su nebetvarkea, ekonominiu atsilikimu, korupcija bei mafija. Florencijos gyventojai taip pat nuoširdžiai nekenčia skandalais pagarsėjusio politiko S. Berlusconi.
Florencijoje, kaip ir visoje Toskanoje, vietiniai gyventojai turi labai stiprią stiprų tautinę tautinės tapatybętapatybės jausmą. Dėsninga, kad šiame Italijos regione žmonės kalba labai gražia, klasikine italų kalba.
Būtent Florencijoje gimė ir užaugo, drįsčiau sakyti, garsiausias italų rašytojas ir poetas Dantė Alighieri (1265-1321). Neretas esame girdėję (snobas čia pasakytų „kaip visi gerai žinome“), kad būtent Dantės Dieviškoji komedija buvo pirmuoju literatūros kūriniu, parašytu ne oficialiąja italų, o liaudiška italų kalba. Būtent į Florencija Florenciją studentai iš viso pasaulio atvažiuoja mokytis italų kalbos. Taigi, Florencija yra pati Italijos šerdisširdis.
Į Florenciją atvažiavau žiemą, tačiau fotoaparatais apsiginklavusių turistų šiame mieste buvo neįtikėtinai daug. Vietiniai Florencijos gyventojai čia rengiasi labai elegantiškai ir skoningai. Šis miestas, matyt, neatsitiktinai yra , greta Milano, laikomas mados sostine. Neretas vietinis gyventojas vedžiojasi gražiai aprengtą keturkojį.
Italai, kaip, beje, ir prancūzai, labai myli ir gerbia naminius augintinius, kuriems parduotuvių ir kavinių durys visuomet yra atviros. Beje, pastaruoju metu Toskanos valdžia priėmė įstatymą, leidžiantį su keturkojais lankytis netgi miesto muziejuose bei kino teatruose. Galbūt tuos žmoniųes, kurie yra alergiški gyvūnų kailiui, toks sprendimas nepradžiugino, tačiau daugelis vietinių gyventojų jam nuoširdžiai pritarė.
Vietiniai Florencijos gyventojai yra draugiški ir atviri, labai geranoriškai padeda surasti kelią, patarią pataria, kurią kavinę verta aplankyti.
Florencijos kultūrinės pramogos labai įvairios, o miesto naktinis gyvenimas spalvingas ir intensyvus. Gerą įspūdį padarė Café Cité – šioje jaukioje kavinėje-knygyne lankytojai gali išgerti kavos ar alaus, paskaityti knygą, sudalyvauti kultūriniame renginyje. Čia mus nuvedė vietiniai Florencijos gyventojai. Patys, ko gero, jos netgi neaptiktume. Spėju, kad užsienietis, praeidamas pro šalį, taip ir nesuprastų, kad už šių langų yra viešoji kavinės erdvė.
Kai patekau į Café Cité pirmą kartą, čia vyko knygos pristatymas. Italai, ypač Toskanos gyventojai, labai vertina knygas ir nemažai skaito. Užsukę į šią kavinę kitą vakarą, klausėmės gyvai grojamos džiazo muzikos. Ši vieta mane sužavėjo savo šilta atmosfera, jaukia, intelektualia aplinka.
Vakarais, turėdami valandėlę laiko, nueidavome į mažius, jaukius vyno barus ir airiško tipo aludes. Alus Florencijos baruose yra gana brangus (0,25 l. talpos bokalas kainuoja 3 eurus, o 0,5 l. – atitinkamai 5 eurus) ir dažniausiai vokiškas. Mat Italijoje alaus gaminimo tradicija nėra populiari, nors jaunimas vis dažniau vartoja būtent alų. Aludžių barmenai išsiskirdavo savo impozantiška išvaizda ir linksmu būdu.
Florencijos naktinis gyvenimas neįsivaizduojamas be diskotekų. Šiame mieste yra keletas tikrai neblogų diskotekų bei naktinių klubų. Kartu su kitais seminaro dalyviais apsilankėme pačioje miesto širdyje (prie katedros) esančioje diskotekoje, kurioje masiškai linksminosi linksminasi vietinis jaunimas ir turistai.
Deja, patalpos buvo kiek ankštokos dideliam žmonių kiekiui (įėjimas į diskoteką nemokomas), todėl šokimo galimybės buvo gerokai apribotos. Diskotekoje teko susipažinti su labai ekstravagantiška mergina iš Irano. Bendravimas su ja sugriovė stereotipus apie šariato engiamas ir islamo pavergtas Irano moteris. Ši iranietė kur kas labiau priminė šiuolaikinę svingerę, negu dievobaimingą musulmonę.
Rengdami medžiagą galutiniam mūsų seminaro pristatymui, vaikštinėjome Florencijos gatvėmis ir gaudėme kasdienybės vaizdus: vietinių gyventojų veidus, turistus, skubančius surinkti savąją privalomų nuotraukų kolekciją, prekyviečių triukšmą, „spalvotus“ emigrantus, brukančius turistams pigius suvenyrus. Akademikai ir studentai iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos Bulgarijos ir Serbijos susiskirstė į tarptautines grupeles ir pabandė fenomenologiniu žvilgsniu išvysti Florencijos kasdienybę.
Kiek kitoks Florencijos vaizdas atsivėrė, kai užkopėme į aukštai kalvoje esančią Mikelandželo aikštę (Piazzale Michelangelo). Iš aikštėje esančios apžvalginės terasos visą Florencijos senamiestį galima matyti kaip ant delno.
Tokiu būdu miestą pamatome per nuotolį – tarp žiūrovo žvilgsnio atsiranda ne tik erdvės, bet ir laiko distancija. Tuomet neberegime dabartinės Florencijos šurmulio, nurimsta ir ištirpsta triukšminga miesto kasdienybė bei atsiveria pastovus, galbūt jau šimtmečius nekintantis miesto pavidalas.
