Taip, jūs jį privertėte tai daryti ne tam, kad jis kankintųsi. Jūs norėjote gero: kad jis ne tuščiai leistų laiką, o save realizuotų muzikoje. Praeina paauglystės metai. Jūsų vaikas tampa savarankiškas. Kaip jūs manote, ar jis groja su violončele ar smuiku? Didesnė tikimybė, kad ne. Jis ne tik neliečia instrumento. Jis apskritai ima nekęsti klasikinės ir liaudies muzikos, kuri pagal visus refleksų teorijos postulatus dabar jam sukelia pasišlykštėjimo reakciją.
Pavlovo šunims nuskambėjus skambučiui išsiskirdavo seilės. Jūsų vaikas į Mocarto „Mažosios serenados“ ar pjesės smuikui garsus reaguoja pykčiu.
O štai jūs darote iš savo vaikelio sportininką. Kelis kartus per savaitę jis praleidžia sporto salėje, o laisvalaikiu kartu su jumis bėgioja. Jūs džiaugiatės tuo, kad auginate neištižusį, valią turintį žmogų. Jūs žinote, kad sportas grūdina valią ir charakterį. Jūsų vaikas dalyvauja varžybose, namo parneša visokių taurių ir varžybų pažymėjimų.
Praeina dešimt- penkiolika metų. Jūsų vaikas jau turi šeimą ir vaikus. Ar jis sportuoja? Kur dabar jo svarsčiai ir sportiniai bateliai? Jie apdulkėję ilsisi spintoje. Jūsų atžala užsiaugino pilvuką ir su nostalgija prisimena, koks kadaise buvo geras sportininkas. Tuomet jo karjerą nutraukė sąnarių ir stuburo traumos.
Tačiau ar tik tos traumos, įvykusios, kai jam prasidėjo trečiasis dešimtmetis, buvo atsitiktinės? Ar tai nebuvo pasąmoningas maištas prieš alinantį gyvenimo būdą, nukreiptą į vieną tikslą - nugalėti ir laimėti? Ar už dėkingumo jums, vertusiems bėgioti ir ugdyti valią, neslypi poreikis būti mylimam tokiu, koks esi? Jei taip - šalia meilės poreikio slypi ir pyktis. Tik pyktis šis nukreiptas ne į jus, o į jo paties kūną - štai dėl ko jo imuninė sistema ėmė ardyti jo apties sąnarius ir kelti jam fizinį skausmą.
O štai jūsų vaikas – tiesiog pirmūnas. Jūs nevertėte jo tokiu būti prievarta, tačiau buvote apdovanojusi jį didele moraline atsakomybe. Jis turėjo atsverti nevykusį brolį ar seserį, pradžiuginti jus savo išskirtinais laimėjimais ir aukštai nešti jūsų šeimos kultūrinę vėliavą.
Visa tai buvo labai geri ketinimai, naudingi ir jums, malonūs ir jam. Žinoma, malonūs tik iš vienos pusės - kad esi geresnis už kitus. O nemalonios iš kitos - kad nesi toks, kaip kiti. Nesijausdamas toks, kaip kiti, jis neišmoko džiaugtis kartu su kitais. Jis išmoko džiaugtis tik savo kitoniškumu. Jis baigė mokyklą su medaliu, universitetą čia, kitą universitetą užsienyje.
Dabar jis eina atsakingas pareigas privačioje kompanijoje. Ir vis dar kyla. Juk jis pirmūnas. O pirmūnai turi būti sėkmingi visose srityse. Todėl jis turi ir puikų sutuoktinį, ir „gražią šeimą“. Jis turi didelius namus. Tačiau kas čia atsitiko: panašu, kad nei jo sėkmė, nei jo gerai apmokamas darbas, nei neprobleminis šeimyninis gyvenimas nekelia jam didelio džiaugsmo.
Dar daugiau: anksčiau ar vėliau jis pajunta, kad nekenčia nei savo darbo, nei savo puikios šeimos, nei savo namų. Jis bijo šių jausmų, nes jie visai neracionalūs. O neracionalumas – didžiausias pirmūnų priešas. Todėl jis jaučia nesuprantamą nerimą ir liūdesį, kuris neilgai trukus pavirsta vidiniu pykčiu. Per daug „reikia“, per mažai „noriu“.
Štai ko nežinojo Makarenkos pedagogika:
Spausdami vaiką valyti dantis, mes išmokome jį jų nevalyti.
Spausdami jį būti švaruoliu, mes stumiame jį ateityje teršti, taškytis ir tepliotis.
Versdami jį mokytis literatūros kūrinių analizės, mes ilgam atbaidome jį nuo klasikos skaitymo.
Ragindami mylėti savo artimuosius, mes padidiname tikimybę, kad jis skambins jiems vos kartą per metus.
Nes mūsų psichika savo vaikiškąja dalimi instinktyviai priešinasi bet kokiam „reikia“. Sutikdama jį kaip prievartą.
Ar tai reiškia, kad bet kuris auklėjimas yra prievarta?
Froidas taip ir sakydavo: civilizacijos progresas apmokėtas instinktų slopinimu, todėl neišvengiamai veda į neurozes.
Pasakykime švelniau. Auklėjimas, kuriam apibūdinti jūs naudojate žodžius „diegti“, „skiepyti“ ir „ugdyti“, neišvengiamai veda į vidinę neapykantą.
Tačiau kodėl nemaža dalis suaugusių žmonių vis dėlto muzikuoja, sportuoja, valosi dantis, tvarkosi, skaito ir lanko gimines? Gal jų neauklėjo?
Ne, greičiausiai jie tiesiog matydavo, kad visa tai daro aplinkiniai žmonės ir daro su malonumu.
Taip atsitinka, jei šie žmonės neturėjo per griežto „reikia“. Užtat tėvai mokėjo džiaugtis savo „noriu“. Ir visiškai be jokių pastangų perdavė šią išmintį savo vaikams. Žinoma, jie kai ko ir reikalaudavo. Ir, aišku, jų „noriu“ ne visuomet būdavo labai sveiki. Galbūt ten būdavo ir alkoholio, ir žioplumo, ir lengvabūdiškumo, ir klaidų, ir tingėjimo. Užtat jei būdavo nesveikų „noriu“ , tai kartu su jais ir ėjo ir nemaža dalis sveikų “noriu“ . Todėl visumoje gera žinia - „Gyventi yra gera!“- praėjo pro kartų barjerą ir persidavė vaikams.
Todėl ir gauname įdomią išvadą.
Mes auklėjame savo vaikus tais momentais, kai nustojame juos auklėti.
